Pirma dalis / Kroatija / Mikulov, Plitvice, Vodice, Prvič, Šibenik, Pag

Nors šią vasarą ir neplanavom kažkur važiuot, o verčiau ilsėtis Lietuvoj, (kaip paaiškėjo, oras tam buvo puikiai tinkamas) vistik vos gavom pasiūlymą prisijungt prie vykstančiųjų į Kroatiją, ilgai negalvoję sutikom, ir štai, gražų liepos vakarą susėdę į savo ratus, keturiese pajudėjom lietuvių turistų juodosios skylės, dar Europoje žinomos Lenkijos vardu, kelių kryptim. Nors ilgą laiką planas buvo išvažiuot anksti ryte, galų gale nusprendėm išvažiuot vakare, važiuot pernakt, ir po pietų jau komfortiškai gert alų pirmos kelionės dienos (nakties?) galutiniame taške – Mikulove, geografiškai labai palankioje padėtyje įsikūrusiame miestuke ant Čekijos-Austrijos sienos. Kadangi apie važiavimą per Lenkiją visi žino viską, apsiribosiu pasakydamas, kad prasikeikiau pasirinkęs Varšuvą pasiekt važiuodamas pro Lomžą. ( Atgal važiavome per Bialystoką, ir nors tame kelyje taip pat netrūko fūrų, ten bent jau nebuvo bjaurių kaimukų kas 2-3 km). Kaip ten bebūtų, Varšuvą pravažiavom naktį ir greitai, ir matosi, kad ateity bus dar greičiau, nes lenkai labai smarkiai dirba konstruodami didelį, tiesų tranzitinį kelią skersai visą Varšuvą. Kaip ten bebūtų, Mikulovą privažiavom gerokai anksčiau nei planuota – apie 10 ryto buvom vietoj. Viešbutuko administratorė pasitaikė maloni, be problemų sutiko check-in’int mus gerokai anksčiau oficialaus laiko, tad valandėlę praleidę viešbučio kiemelyje siurbčiodami čekišką alutį, gavom savo numerį, ir gerom trim valandom visi iškart išlūžom. Atsikėlę išėjom pasitrint po Mikulovą. Miestukas visai mažytis, mūsiškio Pasvalio dydžio, bet labai simpatiškas, turi gražią didelę pilį, berods, 14 ar 15 amžiaus. Pavakarieniavę dar viešbučio bare pažiūrėjom futbolą, sulaukdami gausybės keistų žvilgsnių (mat sirgom už Urugvajų, o ne už vokiečius, kurių (Arba austrų) Mikulove turbūt absoliuti dauguma) ir sumigom.

 

Sekančią dieną gan anksti atsikėlę susipakavom ir patraukėm link Kroatijos. Pakeliui teko kirst Austriją ir Slovėniją. Slovėnija mus labai papiktino, mat teko pirkt vinjetę už kelius, kuri mums kainavo 15 eurų, nors jos tereikėjo nepilnai valandai, pravažiuot ~50 km jų teritorija. Atgal važiuodami tos vinjetės nebepirkom, nes nelabai buvo noro, o ir nusipirkt jos tiesa pasakius nelabai buvo kur – pirmoji proga ją įsigyt pasitaikė telikus 10 km iki sienos. Šiaip ar taip susimokėję už kelius galų gale įvažiavom į Kroatiją. Bevažiuodami jų puikiais, tikrai puikiais greitkeliais (už juos ir mokėt gaila nebuvo, ne taip kaip Slovėnijoj) supratom, kad ir šią dieną savo kelionės tikslą pasieksim anksti, todėl greitai perplanavom kelionę, ir nusprendėm pakeliui užsukt į Plitvicų nac. parką, kurį ketinom aplankyt kurią kitą dieną. Kaip tarėm, taip padarėm, ir po pietų jau pirkom bilietus (55 lt žmogui) į šį gamtos stebuklą. Vaizdai tikrai pasakiški, ir buvo ganėtinai gaila, kad negalėjom užtrukt ilgiau, mat norint pilnai apeit visą parką normaliu žingsniu, tam reiktų ~7-8 valandų. Aišku, prasisukom gan gudriai, kadangi bilietas galiojo visą dieną visiem įėjimams, tai iš pradžių apsukom ratą vienam gale, tada sėdom į mašiną ir nuvažiavom į kitą parko galą, prie didžiojo krioklio, palikdami mažiausiai įspūdingą vidurinę dalį nelankytą. Apibendrinant, ši vieta tikrai privaloma aplankyt esant Kroatijoj, mat kriokliai, kriokliukai ir smaragdinis vanduo yra tikrai nepamirštami. Be to, visur pilna žuvų, kurios visai nebaikščios, ir mielai maitinasi joms patrupinta duona :) Išėję iš Plitvicų pasukom link Makarskos rivjeros, kur ir buvo galutinis kelių dienų taškas. Bevažiuodami link greitkelio, sustojom prie moteriškės, pakelėje pardavinėjančios rakiją ir vietinės gamybos sūrius. Kadangi Edita neblogai susišneka “balkaniškai”, (tiek serbų, tiek kroatų ir visų aplink esančių kalbos labai giminingos) tai visos kelionės metu ši jos savybė mums labai pravertė, neišskiriant nė šio atvejo. Taigi, nusipirkom litrą rakijos ir galvą sūrio, kurio pusės taip ir nesuvalgėm ir galų gale išmetėm,o sumokėjom už ji gan solidžia suma, gal kokius 20 eurų – tai vadinama didelių akių sindromu, kai nori visko, ką matai. :) Na, bet rakija buvo tikrai puiki, net ir man, nesižavinčiam stipresne produkcija, ji patiko. Galų gale pasiekę greitkelį šiek tiek paspaudėm, mat vėlavom pasaulio čempionato finalui, kurio praleist jokiu būdu nenorėjau. Žodžiu, galų gale pasiekėm Vodice miestelį, kuriame turėjom praleist artimiausias 5 naktis. Šeimininkai pasitiko ypač džiugiai, nes viena iš mūsų ketveriukės jau buvo pas juos apsistojusi prieš porą metų, tad viskas buvo labai “welcoming”, gavau aš pažiūrėt futbolą, ir šiaip patenkinti nuėjom į savo apartamentus. Apartamentai buvo dideli,su visais patogumais, įskaitant ir kondicionierių, 300 metrų nuo jūros, na, žodžiu, tikrai neblogai. Pati Vodice yra ganėtinai tipinis kurortinis miestelis, kažkuo primenantis mūsų Palangą – tik vietoj ruspopą grojančių kavinių greta pagrindinės sausakimšos miesto gatvės – krūvos “priparkuotų” jachtų, o vietoj visur kabančių “kambariai, butai nuomai”, etc. kabo plakatai su iškabom “Vino, Rakija”. Nors iš tikro tai reikia pripažint, kad patalpas siūlo irgi ant kiekvieno kampo :) Visą sekančią dieną praleidom pasyviai poilsiaudami. Jūra nerealiai šilta, bet krantas - siaubingas. Akmenys, aštrios uolos, jūrų ežiai. Besimaudydamas slystelėjau, koja nučiuožė į tarpą tarp uolų, kurios, aišku, buvo aštrios : persipjoviau nepaisant netgi to, kad buvau su apavu. Po to grižus buvo labai smagu stebėt, kaip paklaikę aplinkiniai turistai išspoginę akis spokso į krauju krantinę taškantį ir žvengiantį lietuvį :) taip tad mes ir garsinam savo tėvynę užsienyje:) Vakare iš Vodice nuvažiavom į Splitą, pasitrynėm pačiam centre, Romos imperatoriaus Diokletiano rūmuose – tikrai labai faina vieta, ypatingai graži kai sutemsta. Gigantiškų rūmų likučiai dabar paversti gatvėmis, kavinėmis, netgi gyvenamaisiais namais. Judėjimas didelis, bet aplankyt tikrai verta. Sekančią dieną maloniai pasinaudojom šeimininkų suteikta nuolaida ir už pakankamai padorią sumą, 80 eurų, išsinuomojom jų jachtą, 10 metrų ilgio laivuką, su kuriuo ir praplaukiojom visą dieną. Bent vieną kartą gyvendami Vodice normaliai maudėmės, nes vistik kai laivas išmetęs inkarą 8-9 metrų gylio užutekyje, tai nebebaisu kad persipjausi koją į uolą. Pasimaudžius ir paplaukiojus sužinom nemalonią naujieną : laivas sugedo, šeimininkai bando pataisyt. Gerokai užtrukom, nenuplaukėm į daugumą maršrute numatytų vietų, kita vertus, namo grįžom trim valandom vėliau nei turėjom, o per jas tikrai neliūdėjom. Prieš grįžtant dar užsukome į Prvič salelę, kuri mums labai patiko – ten buvo Kroatija visu savo gražumu : siaurutės gatvelės, akmeniniai namai, palmės, ir krūva laivų, laivelių, laivyčių ir kitų plaukiojančių  daiktų. Besėdint prie vienos palmės sugebėjau palikt savo fotiko krepšį su visais jame buvusiais daiktais, ir nors fotiką turėjau su savim, bet paliktų daiktų vertė irgi buvo šiokia tokia ganėtinai nemaža. Leidomės į paiešką – ir nors buvo praėjęs jau geras pusvalandis, krepšį radau nepajudintą ten, kur ir palikau jį. Mažos, turistų negausiai lankomos gyvenvietės – ne taip jau ir blogai :)

 

Sekančią dieną praleidę prie jūros į pavakarę patraukėm link Tribuny, visai greta Vodice esančio mažo žvejų kaimelio. Kadangi “mažas” ir reiškia mažas, jį apėję per 15 minučių patraukėm į dar vieną greta esantį miestą, šįsyk jau didesnį – Šibenik. Pasivaikščiojom, palaipiojom krūva laiptuku (mat miestas įsikūręs ant ganėtinai stataus šlaito, protingi žmonės, rašantys į wikipediją tai vadina amfiteatro forma, su kuo aš nesiruošiu ginčytis), apžiūrėjom į UNESCO paveldą įtrauktą Šibeniko Šv. Jokūbo katedrą, pasėdėjom ant krantinės. Apibendrinant, šiuo miestu aš ganėtinai nusivyliau, tikėjausi kažko “-esnio”, o jis man pasirodė daugmaž eilinis. Iš pat ryto planavom važiuot į Zadarą, bet kitą dieną kompanjonės pareiškė, kad nepageidauja niekur važiuot, todėl naudodamiesi proga, mes su Edita perplanavom maršrutą, ir palikę Zadarą šone, aplankėm įstabaus grožio Pag salą. Pago sala yra unikali savo išvaizda – iš šiaurės rytų jos niekas neapsaugo nuo aršaus vėjo, vietinių vadinamo “bora”, todėl viskas, ką tame krante galima pamatyt – tai mėnulio peizažas : viena ant kitos suvirtusių uolų ir akmenų krūvos praktiškai be menkiausios užuominos į augmeniją. Kadangi sala ilga, bet siaura, tai tuo įspūdingiau atrodo važiuojant pagrindiniu ir tuo pačiu vieninteliu jos keliu – žvelgi į kairę, ir matai tipišką Izraelio peizažą, vien baltos uolos ir akmenys ; pasuki galvą į kita pusę, ir matai ganyklas bei vešliai suaugusius alyvmedžius. Visa sala nuo pradžios iki pabaigos yra apie 60 km ilgio, maždaug per vidurį įsikūręs ir pagrindinis miestas Pag, kuriame trumpam stabtelėjome apsižvalgyt (nors pernelyg daug pamatyt nėra ko, nes Page tegyvena vos per 3000 žmonių). Pervažiavę visą salą pačiame gale smagiai išsimaudėm, ir pasukom atgalios. Beje, gurmanams ar ragautojams turėtų labai patraukliai skambėt dar vienas dalykas, kuo garsėja Pag sala : dėl salos ganyklose gausiai paplitusių rozmarinų ir berods bazilikų, kurių prisiėda ten besiganančios avys, jų sūriai yra labai specifinio ir įdomaus skonio. Na, bet mes neturėjom nei laiko, nei ypatingo noro ieškot tų sūrių, todėl apie tai paliudyt negalim :) Bet kokiu atveju, Pag sala tikrai patenka į trejetuką įspūdingiausių mūsų aplankytų vietų Kroatijoje.

 

• 
  2011-06-30 22:00 | tomgla
  Kroatija superine salis. Buvom pries keleta metu. ispudis labai geras:
  http://mountainsphoto.com/Europe/Croatia-22a.html

Paieška tinklalapyje