Ryte išvažiavom link Lanjono (Lannion) miesto neturėdami šiai dienai konkrečių tikslų – tikslas ir buvo važiuot pakrante, sustojant kur noras bus. Pasitaikė nekoks oras, todėl nors ir stodavom dažnai, bet tik pasigrožėdavom vaizdu kelias minutes ir važiuodavom toliau. Šiek tiek ilgesnį sustojimą padarėm tik Saint Quay-Portieux miestuke, kuris bematant buvo pramintas “sent poxui”, nes visi pavadinime prisiminė tik st., p ir x raides :) Jame šiek tiek pasivaikščiojom, bevaikščiodami radom gerų dviejų metrų aukščio smėlio pilį ir panašias smėlio “skulptūras”. Vyko turgaus diena, tad pavaikščiojom tarp šviežių daržovių, vėliau užsukom į mažytį vietinį kabakėlį įkalt priešpietinės kavos.

Toliau tęsėm kelionę per įvairiuos pointe’us ir cap’us, iš kurių labiausiai verti atskiro paminėjimo turbūt būtų Pointe l’Arcouest ir pointe de Bilfot. Tęsdami kelionę atsibeldėm prie miestuko Plougrescant, šalia kurio randasi, kaip patys prancūzai sako, labiausiai fotografuojamas Bretanės namas. Tai iš tikro žavingas namukas, stovintis tarp dviejų aukštų uolų, ir turintis su abejomis po bendrą sieną. Gaila, kad pilnai pasimėgaut vaizdu trukdė labai stiprus vėjas. Minėtasis namas ir greta esanti nedidelė, bet labai akmenuota įlankėlė, sulaukusi stiprios bangų mūšos, žemėlapiuose labiau žinoma kaip pointe du chateau, iš kurio ir nuvykome į Lanjoną, kur buvom rezervavę apartamentus su dviem kambariais ir virtuve už 76 eurus. Tik atvykus laukė nemalonus siurprizas, mat paaiškėjo, jog išsiregistruoti reikia iki 9 valandos ryto, ko mes visai nebuvome nusiteikę daryti, bet galų gale Evaldas nuėjęs pas administratorių paprašė leidimo išsiregistruot vėliau ir sutarė, kad galės būt iki 10.30 Apartamentai buvo pačiame miesto centre, su dideliu balkonu-terasa, tad buvo nuspręsta vakarieniaut būtent balkone, o išsikrovę daiktus, išėjom pasivaikščiot po miestą.

Nors Lanjonas buvo pats didžiausias aplankytas miestas nuo pat Briugės, maždaug 50-60 tūkst. gyventojų, pasigirt kažkuo įspūdingu jis nelabai gali, gal nebent išskyrus tai, kad buvo švarus ir tvarkingas, nors tas pats buvo būdinga visam mūsų aplankytam regionui. Taigi, apėję keletą kvartalų nusprendėm negaišt laiko ir važiuot prie rožinio granito kranto (Cote de Granite Rose). Artimiausia šito kranto dalis, verta vizitavimo buvo Perros-Guirec miestukas, tad jo kryptim ir patraukėm (nors pati lankytina vieta yra keli km už miestelio). Iš tikrųjų čia atėjo laikas praktiniam patarimui nr.5 – nepagailėkit laiko ir apvažiuokit VISĄ granitinį krantą, jo tėra kokie 40-50 kilometrų, bet aplankyti jie visi verti. Taip pat vienas dalykas, kurio mes be reikalo nepadarėm, yra aplankyti Roskofą (Roscoff) – tikrai žavinga vietelė. Grįžtant prie granitinio kranto, atvažiavę vėl susidūrėm su stipriu vėju, bet šiuo atveju tai turbūt buvo pliusas, nes bangos siautėjom, taškėsi į purslus, kurie kilo į kelių metrų aukštį, o kadangi debesų nebuvo ir švietė saulė, tas bendras bangų, saulės ir uolų reginys atrodė tikrai įspūdingai. Bevaikščiodami aplink jas, radome informacinį stendą, kuriame rašoma, jog vietovėje atkuriama natūrali gamtinė aplinka, ir pateiktos 1996 ir 2007 metų nuotraukos.

Apibendrinant, gamta tikrai greit atsiėmė savo prarastas pozicijas, vos tik viskas buvo aptverta ir uždrausta vaikščioti ne takeliais – iš purvino, numindyto lauko vos per 10 metų natūraliai pasidarė puikios pievutės su gėlėm. Eidami atgal pamatėm ryškiausią visos kelionės potvynio įrodymą – bangos ritosi per akmenį, ant kurio vos prieš 15 minučių stovėjęs Evaldas žiūrėjo į už maždaug 10 metrų nuo akmens sustojančias bangas. Pasikrovę gerų emocijų grįžom į Lanjoną, ir nors vėjas buvo per stiprus pietaut balkone, vakarienė kambaryje nuo to prastesnė nebuvo :)