Atsikėlę ir trumpam nuėję prie vandenyno patraukėm į kelią. Už keleto kilometrų privažiavom Bulonę (Boulogne-Sur-Mer) ir nusprendėm joje pasivaikščiot, tuolab kad tai sąlyginai nemažas miestas (apie 30 000gyv.) o mūsų detalusis “Shell” kelių atlasas Bulonei buvo skyręs vieną žvaigždę (tai reiškia, kad verta aplankyt, nes maksimalus žvaigždučių kiekis “Shell’e” yra dvi, ir dvi žvaigždės reiškia, kad verta net maršrutą planuot ar jį keist taip, kad aplankyt tą vietą). Ilgą istoriją perpasakojus trumpai, mes arba pataikėm į miesto šventę, arba tiesiog toliau buvo minima Bastilijos diena, bet visur vyko mugės, šokiai, koncertai, šventės, prekyba ir t.t. – ir be abejo, buvo masė žmonių, todėl greit prasiėję ir pašaudę žvilgsniais nusprendėm negaišt laiko, juolab, kad nuo pat Belgijos sienos iki Provanso pakrantė mirgėte mirga “lankytinom vietom”, o ir mūsų kelionės pagrindinė mintis buvo kiek įmanoma vengt miestų.

Taigi, išvažiavę iš Bulonės ir keletą kartų prasilenkę su stipriu lietum, sustojom pietaut prie kažkur greta Cayeux-Sur-Mer kaimo esančio iškyšulio. Bepietaudami ant vandenyno kranto, pasipjaustę lenkiškų dešryčių ir gerdami gerą prancūzišką iš prabangių stiklinių taurių (Editos idėja) atrodėm turbūt labai prabangiai, nes sulaukėm masės žvilgsnių. Bepietaujant dar prasidėjo ir potvynis, todėl prabangūs pietūs pasižymėjo ir prabangiu vaizdu J Po pietų susirinkom šmutkes ir tęsėm kelionę pakrante. Bevažiuodami per Ault miestuką pamatėm, kad atsiveria puikūs vaizdai į fallaises, todėl sustojom ir perlipę apsauginę tvora (o ką daryt? priėjimo nebuvo J ) vėl puolėm pleškint abiem fotoaparatais. Išvykę iš Ault gan greit pasiekėm Le-Treport miestelį ir jame užsibuvom ilgėliau, nes gan netikėtai atradom gausybę įdomybių jame.

Pirmoji įdomybė buvo, kad vos išlipę pagrindinėj gatvėj pamatėm besiplaikstančią Lietuvos trispalvę. Įdėmiau apsižvalgę, pamatėm ir kitų ES valstybių vėliavas. Na, buvo labai įdomu, kodėl, bet kadangi prancūzai nėra mėgėjai pateikinėt daug informacijos kita kalba nei prancūzų, o jos nei vienas nemokėjom, nieko ir nesiaiškinom (beje, naudodamasis proga norėčiau paneigt mitą kad prancūzai arogantiškai ar net piktai reaguoja į bandymus su jais kalbėt angliškai – nieko panašaus. Galbūt kituose regionuose, bet Normandijoj ir Bretanėj tikrai su tuo nesusidūrėm).

Toliau nuėjom prie vietinio švyturio, kur prie mūsų priėjęs vietinis juodukasapsirengęs kaip šamanas bandė įsiūlyt diržu, skrybėlių, bižuterijos, o Editos dėl vieno pakabuko juokais užklaustas “diamond?” pradėjo labai linksėt galva, bet galiausiai net jam pačiam pasidarė juokinga, kad pardavinėja “diamonds” už pusantro euro, ir nuėjo. Nuo švyturio besidairydami pamatėm, kad visai netoli yra funikulierius, keliantis ant uolų viršuje, gerų 40-50 (jei ne daugiau) metrų aukštyje, įkurtos apžvalgos aikštelės. Nusprendėm, kad nueisim, ir jei bus nebrangu, pakilsim.

Priėjus laukė antras siurprizas – funikulierius buvo visiškai nemokamas. Šita džiugia gaida Le-treportą ir paliksim. Nors pagrindinis planas buvo dar užsukt ir į Dipę (Dieppe) bet pakoregavę maršrutą dėl pietų ir Le-treporto nusprendėm negaišt ir važiuot tiesiai į Veulettes-Sur-Mer, kur buvom užsisakę viešbutuką, kurį labai norėčiau rekomenduot J jis vadinasi “Les Fregates” ir yra vertas kiekvieno už jį mokamo cento. Galų gale, ne visada pasitaikys proga Prancūzijoj už tikrai gerą kaina (berods, 128 eurai dviems naktims 4 žmonėms) apsinakvoti per kokius 7-8 metrus nuo vandenyno…

Bevažiuodami į jį, pakeliui visai atsitiktinai pamatę žuvies parduotuvę (poisonniere) užsukom ir už maždaug 5 eurus nusipirkom keturias šviežias jūrines lydekaites (netoli kilogramo kiekviena), kurias viešbutuke iškart pasigaminom savo išganingame garpuodyje. Kadangi į vietą atvažiavom apie 7 vakaro, dar turėjom nemažai gražaus laiko, kurį praleidom vaikščiodami pakrante, plepėdami, gerdami gerą prancūzišką vyną už porą eurų/but. ir šiaip besimėgaudami vandenynu, fallaises ir ramybe. Sekanti diena buvo numatyta kaip relaksinė, todėl miegot neskubėjom, ir sugulėm gal tik apie 2 nakties.