Atsikėlėm apie 9 ryto ir be didelių skubėjimų susitvarkę sėdom ir patraukėm į pietus. Šiek tiek už Amsterdamo užsukę į kaimuką/miestuką su nežinomu pavadinimu radom pakankamai neblogą prekybcentrį, kuriame pagaliau pajutom, kad esam netoli Prancūzijos – radom neblogo vyno už 2.00-2.50 euro/butelį, įvairiausių skanių sūrių nelietuviškom (tai reiškia, ženkliai mažesnėm) kainom ir tuoj pat papildėm atsargas. Kadangi Artūras ir toliau rodė entuziazmą vairuot be pasikeitimo, likę labai dėl to neliūdėjom ir greitai pradėjom olandiškos produkcijos degustacijas.

Bedegustuojant nepastebimai privažiavom ir sekantį savo kelionės tikslą – Briugę (Brugges). Numetę mašiną kažkur ant gatvės ir sumokėję porą eurų už parkingą nuėjom apsidairyt. Beeidami aptikom nedidelę parduotuvėlę ir už pakankamai užplėštą kainą (~2,5 euro) nusipirkom porą nedidelių (0,33l) vienetų belgiško alaus – avietinio ir vyšninio.

Avietinio skonis buvo silpnas,o vyšninio – labai ryškus, tačiau kaip bebūtų keista, gurkštelėjus vienu metu abiejų, avietė bemat pakraudavo malkų vyšniai. Porą valandų pasitrainioję be jokių ypatingų tikslų ir tiesiog pažiopsoję į miestą priėjom išvadą, kad Briugė – miestas “saldainis”. Išpuoselėtas, iščiustytas, gražutis, bet per daug saldus.  Išvažiavę iš Briugės neužilgo kirtom savo pagrindinio kelionės tikslo – Prancūzijos – sieną. Pravažiavus Diunkerka (Dunkerque) ir Kale (Calais) užsukom prie Cap Blanc Nez ir Cap Gris Nez. Atsivėrę laukų ir pievų greta skardžių ir vandenyno vaizdai mus visus labai sužavėjo. Būtent šiose dvejose vietose pirmą kartą pamatėme ir fallaises – šiuose regionuose paplitusias stačias, ~20 metrų ir daugiau aukščio kalkines uolas.

Cap Blanc Nez pasižymi dar ir tuo, kad giedrą dieną net plika akim galima įžiūrėti Anglijos krantus. Pasivaikščioję, pasidžiaugę vaizdais ir pripleškinę gera šimtinę kadrų pagaliau patraukėm toliau, ir greit privažiavom Vimero (Wimereux) miestuką, kuriame buvome užsisakę keturvietį kambarį už 68 eurus. Trečiąją kelionės diena pagaliau pirmą (bet toli gražu ne paskutinį) kartą buvo panaudotas ir garpuodis – šviežias, karštas maistas tikrai nuteikė gerai, ir pavalgę iškart nuėjom pasivaikščiot vandenyno dugnu, mat tuo metu kaip tik buvo stiprus atoslūgis, ir dugnu nueit buvo galima gerus 300-400 metrų nuo krantinės.

Pavaikščioję dugnu nusprendėm nueit ant greta esančių uolų įkalt vyno. Beeinant link jų stebėjomės, kodėl tiek daug žmonių susirinko ir susėdo pakrantėj, bet priežastys taip ir liko miglotos, kol pradėjus aplink sproginėt saliutams kažkuris prisiminė, kad prancūzai švenčia savo nacionalinę šventę – bastilijos dieną.

Deja, bet reginį mums nutraukė iš giedro dangaus prapliupus liūtis, todėl greit parbėgom į savo viešbutuką ir sugulėm miegot.