Kuba / Cuba – Quieres chicas o cigars ? (I) / Kuba / Karibų jūra

„Quieres chicas o cigars“ (nori merginų ar cigarų)? Šis klausimas buvo antras pagal populiarumą, po „friend where are you from“, kurį girdėdavau Kuboje. Iš pradžių tai nervindavo, bet pamažu įprantama, ir tu nebesinervini ir tiesiog atsakai, kad jie atstotų - „no tengo dinero“ (neturiu pinigų) - ir ištraukęs iš kišenės parodai krūvą sugniaužytų vietinių banknotų. Reikia matyti, koks nusivylimas tada atsiranda tų žmonių veiduose. Gaila, bet šį būdą pradėjau naudoti jau persiritus manajai kelionei Kuboje i antrą dalį. Bet apie viską nuo pradžių.

Kai kurie žmonės svaigsta dėl tam tikrų šalių, taupo pinigus norėdami įgyvendinti svajonę ir nuvykti į tolimą šalį. Pas mane apskritai nėra tokios šalies, ir ši kelionė gavosi beveik ekspromtu. Pamastydavau, kad gal būtų neblogai nuvykti į tą šalį, kol Fidelis dar gyvas, bet vis kitos kelionės užgoždavo. O čia viskas labai gerai sutapo. Manoji draugė išvyko porai mėnesių stažuotei į Londoną (reiškia jai nepasakosim apie mano kelionę ir kitus su tai susijusius nuotykius), darbe buvo atokvėpis ir pinigėlių lišnų pasitaikė. Taigi praeitais metais vasario pradžioje atisėdau prie interneto. Norėjosi kur  šilta, nes ta žiema galėjo nuvaryti manę į kapus. Savaitę pasimalus internete ir palyginus aviakompanijų siūlomas akcijas bilietukams į šiltus kraštus, buvo nuspręsta – Kuba. Skrydis pirmyn ir atgal iš Amsterdamo į Havaną su „Martinairs“ kainavo 2300 lt, beliko įsigyti bilietukus į Amsterdamą. Tas man atsėjo virš 800 lt. Pasiruošimui beliko tik pora savaičių, per kurias buvo nusipirktas kelionių gidas; visokių pigių menkniekių moteriškos lyties atstovėms (lakai, laikrodukai ir pan.); 3 buteliai Starkos bei perskaityta visa randama informacija internete apie Kubą.

Po dviejų beprotiškų pasiruošimo savaičių aš pagaliau buvau jau Amsterdamo aerouoste belaukdamas chekinimo į skrydį. Vietą gavau lėktuvo priekyje šalia praėjimo. Prie manęs sėdėjo pagyvenusi porelė vokiečių, kurie skrido i turistų kurortą Varadero. Ir šiaip lėktuvas buvo pilnas keliaujančių pensijinio amžiaus žmonių i tą garsiąją vietą.

Manajam pasakojime pasitaikys intarpėlių, kurie manau padės susigaudyti tam tikruose Kubos niuansuose. Varaderas – tai iškyšulis esantis 100 km atstumų nuo Havanos bei turintis puikai sutvarkytus paplūdimius  ir gausybę viešbučių su pramogomis. Taip teigiama, bet kurioje lietuvos turizmo agentūroje, kai perkate kelialapį į Kubą. Tačiau ten tikras rezervatas, skirtas turistams, paprastiems kubiečiams ten nėra galimybių patekti. Jei esi kubietis, į Varaderą gali įvažiuoti, tik jei dirbi viešbučių aptarnavimo sferoje. Mane žavi žmonės, kurie pabuvoję tame kurorte sako, kad pažino šalį.  Į mano planus Varaderas neįėjo. Nemėgstu kai viskas organizuota ir su tavimi visą laiką trinasi tuntas turistų, kurie  seka kiekvieną gido žingsnį , kad tik nepasiklystų, kaip ožkos paskui piemenį.. .

Laikas lėktuve laikas slinko ramiai. Buvo peržiūrėta kelėta meninių filmukų, išgerta kelėta alaus bei skaitoma keliones vadovas. Po 8 valandų skrydžio pagaliau nusileidome Chose Marti aerouoste. Pro lėktuvo langelį matėsi aptriušę sovietinio tipo pastatai. Įsimaišęs į keleivių srautą pajudėjau iš lėktuvo, ir nustebau, išėjimas buvo normalus per rankovę. Nors tikėjausi, kad reikės lipti laipteliais ir pėsčiomis nusileidimo taku tapenti iki kontrolės. Priėjus prie kontrolės jau buriavosi nemažas būrelis atėjusių anksčiau. Veikė 5 praėjimo varteliai. Palaukes keletą minučių atsidūriau priešais griežtą pasienietę. Ši peržvelgė mano pasą, uždėjo antspaudėlį ant turisto kortelės, bei liepė  žiūrėti tiesiai, tik tada pastebėjau priešais save kabančią kamerą. Taip aš buvau įtrauktas į užsieniečių atvykstančių pasižmonėti galeriją. Tiesa, nelabai supratau pačios prasmės fotografavimo. Būtų tai Amsterdamas ar Londonas ir jie filmuotų arabus atvykėlius, tada suprantama. Tačiau nuo ko kubiečiai saugosi sunku suprasti, nes ten nėra ko griauti ir taip viskas sugriuvę. Na bet saugumas t.y. policinis saugumas čia valdo.

Turistinė kortelė - norint įvažiuoti i Kubą reikia turėti turistinę kortelę, kuri galioja 30 d., jos kaina perkant Lietuvoje netoli 200 lt. Pagalvojau veltui pinigėlių nemėtysiu, jų dar prireiks Kuboje, o surizikuosiu ją pirkdamas Amsterdamo aerouoste iš turizmo firmos. Apie tokią galimybę skaičiau interneto forumuose - informaciją pasitvirtino ir už ją viso labo sumokėjau 20 EUR. Ją perkant reikia turėti pasą, lėktuvo bilietus ir rezervaciją pirmoms 3 naktimis, nors i mano rezervaciją agentūroje niekas net nežvilgtelėjo.  Špyga taukuota mūsų turizmo agentūroms, o ne 200 lt iš manęs.

Pasienietei nufotkinus, žengiau pro apidriskusias duris visas atsiverdamas šiai laukinio komunizmo šaliai. Laukė užduotis paimti bagažą, kuri ne tokia prasta pasirodė. Mūsų skrydžio bagažas buvo iškraunamas ant dviejų skirtingų linijų, čia tik kubiečiai gali taip sugalvoti, gerai kad nors linijos gretimai sukėsi. Kadangi dauguma turistų vyko poromis, tai žmona stojo prie vieno linijos, o vyras prie kitos. Man buvo sunkiai, pasiblaškęs keletą minučių nuo vienos linijos prie kitos nusprendžiau taip nieko nebus. Apžvelgęs visą teritoriją pastebėjau puikią strateginę vietą, iš kurios buvo galima stebėti abi linijas. Į gerąją aikštelė galėjo tilpti nepilna dešimtis žmonių, man sekėsi  - buvau antras. Po to atsirado daugiau tokių gudruolių kaip aš. Pirmas 30 min. ramiai spoksojau į žmones beimančius savuosius lagaminus, su paruoštais vasariniais drabužėliais vakarėliams, bet nerimas  pradėjo didėti. Nesinorėjo nuo pirmos dienos pradėti tampytis dėl prarasto bagažo. Bet nepraėjus pilnai valandai šypsena atsirado mano veide. Aš jį pamačiau. Užleisdamas puikiąją vietą kitam, nuskubėjau prie linijos, ir už poros minučių kuprinė jau buvo ant manęs. Ką gi po tokių išgyvenimų, kaip tikras vyras, patraukiau i tualetą.   Tai buvo pirmoji pažintis su kubietiškų tualetu. Buvo 4 kabinos, aišku apie užsikabinimą net nekalbama, tačiau kad visi klozetai buvo pilni š... ir nėjosi nuleisti vandens - mane jau pradėjo žavėti. Kaip bebūtų juk aerouostas reprezentuoja šalį, na bet jiems svarbiau saugumas t.y. nufotografuoti atvykstančiuosius. Kadangi esu pripratęs prie visokių sąlygų, tai neleidau sau gadintis nuotaikos. Išeinant pro duris, kaip ir reikėjo tikėtis, sėdinti moteriškė ištarė:

 - pinigai

aš - neturiu pinigų

ji - duok tada cucą

aš - neturiu cucų

ji – duok eurą

aš – neturiu išvis grynų pinigų, ką tik atvykau.

ir neskubėdamas pasukau link išėjimo, kai išgirdau už nugaros man beskambant jos keiksmažodį paleista manajam asmeniui

-hijo de puta  madre (kalės sūnus)

Ankstesnis bendravimas vyko anglų kalbą ir ji turbūt pagalvojo, kad aš nekertu ispanų. Bet mano žinios ispanų kalboje nebuvo jau tokios silpnos. Aš kalbos specialiai nesimokiau, bet 2006 m. praleistas mėnesis Meksikoje bei neseną porą savaičių kelionė į Valensiją nešė savo vaisius. Būdamas žmogus ramus ir nesikeikiantis, tačiau išvestas iš kantrybės dėl nesąmoningų prašymų – duok eurą užtai, kad klozetai pilni ir nėra vandens – pasisukau ir palamaiminau ją trejomis kalbomis. Pradėdamas ispanų, tęsdamas anglų bei užbaigdamas ta maldą riebių rusiškų žodeliu:

-hija..

-fu...

-ble...

Reikėjo matyti jos veido išraišką. Ji buvo tarsi akmeninė, ir ne todėl, kad išgirdo galybę negražių žodžių įvairiomis kalbomis, kuriuos ji turbūt suprato. Bet pats faktas, kad užsienietis juodai keikiasi buvo kertantis iš kojų. Dauguma atvykstančių turistų yra kultūringi – kapitalizmas, ką tu padarysi. Jei kas atsitinka, tuoj šoksta atsiprašinėti. O aš -  atrodžiau normalus, eilinis užsienietis. O kaip kalbėjau...

Tualetai Kuboje - praktiškai visuose baruose ar kitose viešuose tualetuose neįmanoma nuleisti vandens. Man taip ir pasiliko paslaptimi, kaip jie neužsipildo iki viršaus. Popieriaus rasti tualetuose nereikia net tikėtis žinant jų sunkią ekonominę situaciją. Prie tualeto visada sėdi pagyvenusi moteriškė, tipo valytoją. Prieš ją padėtas indelis, kuriame guli keli vietiniai pinigėliai. Tualetas nemokamas, bet priimta jai numesti kelius vietinius pinigėlius. O jei lengvas reikalas prispyrė mieste - čia vyrams - gali nesidrovėdamas tai atlikti bet kur, tik patogumo dėlei geriau, kad dar koks kampas būtų. Vietiniams tai įprasta. Privačiuose namuose, kurie nuomojami turistams, tualetai galima sakyti tvarkingi. Vanduo teka, yra popieriaus, tik niekur nėra plastmasinių sėdynių - tenka savąja gerąja vieta šildyti klozetėlį.

Ir štai aš palikęs ta nemalonią moteriškę stoviu  aerouosto laukimo salėje. Taip, reikia pinigėlių iš bankomato paimti, norint pradėti vojažą. Bankomatai buvo surasti jau po poros minučių, tačiau kadangi mūsų lėktuvas buvo pilnas, tai ir prie bankomatų driekėsi eilutės. Nusprendžiau, kad man skubėti nėra kur – Havana niekur nepabėgs – reik apsižvalgyti bei išlenkti kokio alkoholio. Įkišau galvą į vietinį barelį, aišku, kortelių jie nepriiminėja, o vietinių pinigų aš dar neturėjau. Pro laukimo salės langus išorėje matėsi nuostabios palmes, tai sužadino mano smalsumą apžiūrėti jas iš arčiau. Bejudanti link išėjimo išgirdau žmogėno klausimą:

-taxi

aš -kiek

jis -25

aš – ne

jis – 20

Na čia jau geriau pagalvojau, nes mano žiniomis vidutinė kaina nuo aerouosto iki Havanos yra 20 CUC. Manasis tikslas buvo nusigauti iki mano viešbučio esančio senamiestyje už 15. Tas noras buvo grįstas ne tiek taupumo sumetimais, kiek noru neleisti savęs išdūrinėjimui. Tęsti derybas nesinorėjo, nes sutikus ant kainos, tas žmogėnas būtų likusį laiką sekiojęs paskui mane, o imant pinigus iš bankomato man to visiškai nesinorėjo. Išslinkus į lauką kūnas pajuto malonią plūstančią vakaro šilumą, buvo kokie +23, o aš dar buvau su maikute, marškiniais ir storu žieminiu megztiniu. Reikėjo kažkur nusimesti viršutinius drabužius. Stovėdamas jau lauke žvilgtelėjau i kairę ir dešinę. Dešinėje baltavo betoninė aerouosto sieną, o kairėje matėsi puiki pievą, kur galima buvo pasilsėti. Einant tos pievos link buvo visą eilė taksi, gal kokių 40 vienetų. Profilaktiškai užklausdavau kainos, atsakymai būdavo 25 ar 20. Na bet manęs laukė pievelė. Atsisėdau ant žemės ir pradėjau grūsti megztuką gylin į mano kuprinę, kadangi man vėl jo prireiks tik grįžtant. Netikėtai mano ranką atsirėmė į starkos butelį. Kaip aš tai galėjau užmiršti, juk alkoholio taip norėjosi. Pasikuitęs su korkės atidarymu, kažkokia nestandartinė pasitaikė, aš nurijau pirmą gurkšnį. Neskani bjaurybė pagalvojau, tačiau  palaimingą šilumą kūne greitai leido užmiršti tąjį kartumą. Gerai, kad dar iš Amsterdamo buvo likęs mineralinio pusę butelio, buvo kuo užsigerti. Gurkšnodamas starkutę ant pievelės prasivoliojau valandėlę. Pajutęs ramybės bei šilumos antplūdį nusprendžiau, kad pora šimtų gramų tam kartui užtenka ir atėjo laikas  pasiimti vietinės valiutos. Grįžau vėl pro tuos pačius taksistus, bet jau jie matydami mano vidinį atsipalaidavimą už 25 nebesiūlė, stovėjo vienintelė kaina – 20. Na jie niekur nedings, o man reikia bankomato. Atsidūriau antrame laukimo salės aukšte. Įkišau mastercard kreditinę kortelę ir palaimingai laukdamas būsimųjų pinigėlių surinkau piną. Kaip griausmas vidurį dienos trenkė užrašas "jūsų kortelė neaptarnaujama". Pabandęs dar pora kartų gauti pinigėlių, gaudavau ta nelaimingą užrašą. Buvau žiauriai nustebęs, kur keliaudavau - visur ji veikė. Visada turiu dvi korteles, bet antroji buvo paprastutė debetinė visa electron, tai vilties jos veikimui mažai buvo. Koks džiaugsmas užliejo mane visą, kai surinkus piną, buvau paklaustos kiek gi aš tų pinigų noriu. Po gero momento spaudžiau saujoje krūvą cuc  ir jaučiausi be galo tvirtai atsiveriančiam Kubos pasauliui. Žinodamas, kad man reiks vietinių pesų visokiems smulkiems dalykams, greit patraukiau į toliau esančią pinigų keityklą. Dabar aš jau turėjau pora skirtingų valiutų. Cuc įsidėjau į piniginę, o vietinius pesus susigrūdau į kelnių kišenę.

Pinigai - Kuboje yra trys oficialios valiutos. Cuc - konvertuojamas pesas, jis praktiškai prilygsta 1 USD. Vietinis pesas, kuriuo kubiečiai gauna atlyginimą. Bei EUR, juo galima atsiskaityti tik Varadero kurorte, bent taip man teigė vietinis žmogelis. Dėl EUR patvirtinti, ar paneigti negaliu – nesusidūriau.

Laukė užduotis nusigauti i Havaną. Priešais aerouostą yra stovėjimo aikštelę, pilna egzotiškų automobilių. Pamįslyjau, kodėl nepabandžius kokio vietinio havaniečio atvežusio savo sūnaus ar dukters pasitikti neužkalbinti bei pasiūlyti jam mėnesio uždarbį mane nugabenant į miestą. Šnektelėjęs su kelėtu vairuotoju supratau, jiems tai per didelė riziką, nes aplinkui šmižinėjo policiją.

Kubiečiai – jiems draudžiama apskritai bendrauti su užsieniečiais. Taip Fidelis bando kariauti su „jinterizmu“ (prostitucija ar šiaip kitais užsieniečių dūrimo būdais). Pirma karta pagautas žmogus su užsieniečių, gauna įspėjimą, antrą kartą gali būti pasodinti į kaliuzę arba gauti solidžią baudikę. Pačiam užsieniečiui nieko nebus. Aišku, jei tave sustabdys kubiečio automobilyje, kubietį nubaus, o tave paliks viduryje kelio – nemaloni perspektyvą. Tiesa, kuo toliau judi nuo Havanos į rytus, tuo ši griežta politikos linija silpnėja. Sakosi trumpos komunistinio centro rankos.

Norėjosi prisėsti ir dar truktelti gurkšnelį nuostabaus gėrimo.  Kadangi jau pradėjo tempti, nuėjau link paskutinių taksi automobilių ir ten suradęs patogų bordiūrą atsisėdau ant jo. Iki taksi buvo 50 metrų, jo vairuotojas galėjo matyti mane , kaip ir aš jį. Išsitraukęs buteliuką pamaloninau savo gomurį didžiulių gurkšniu. Vėl nubėgo maloni šilumą. Šypsodamasis stebėjau taksistų būrelį, jie rankų gestais kvietė manę, o aš rodydamas piniginę, leidau suprasti – nėra tų pinigų. Mano logika buvo paprasta – mano lėktuvo keleiviai jau išvažinėjo, tarptautinių skrydžių artimomis valandomis nenusimato, taigi paskutiniams vairuotojams gauti keleivius vilčių nedaug. Taip mums besimosuojant pastebėjau prie manęs netikėtai iš kito šono priėjusį taksistą. Jam nespėjus man nieko pasakyti, aš jam tiesiai šviesiai rėžiau 15 cuc. Mano nustebimui jis net nesiginčydamas linktelėjo galvą ir už poros minučių mes važiavome apynauju Renault taksi. Ką gi mano teorija veikė. Bevažiuojant man buvo papasakota nemaža dalykų. Sužinojęs, kad  aš iš Lietuvos, patikslinus, kad tau buvusi Ruso, šoferiukas pasakė savo vardą - Vladimiras. Pavadintas jis buvo todėl, kad jo tėvas senas revoliucionierius norėjo pagerbti Vladimirą Iljičių. Pats Vladimiras rusiškai jokių žodelių, net ir keiksmažodžių nežinojo. Pokštaudamas užklausiau apie jo meilužes. Lyg pasiteisindamas, jis atsakė, kad būdamas solidaus amžiaus t.y. 55 metų pas svetimas nebeina, o tik su savąja žmona daro čiki piki, nors anksčiau turėdavo net kelias meilužes. Turi jis dvi dukras, vyresnioji dirba karininke ir ji gauna labai gerus pinigėlius, o jaunesnioji yra dar studentė. Priartėjus Havanos priemiesčiams buvau nušviestas apie pravažiuojančius pastatus bei rajonus. Kalbėjo jis ispaniškai, bet man neaiškioje vietoje lėtai perklausius, sugebėdavo atsakyti net angliškai, nors kartasi nelabai ir į temą pataikydavo. Artėjant prie viešbučio man nekilo jokių gerų emocijų  dėl aplinkos - viskas apgriuvę bei valkiojosi būriai tamsaus gymio žmonių. Gerai, kad dar trauktinė turėjo savo teigiamąjį poveikį. Pagaliau taksi po pusvalandžio kelionės sustojo ir aš draugiškai atsisveikinęs su Vladimiru ir gavęs jo perspėjimą dėl vagysčių, buvau jau prie viešbučio. Viešbutukas buvo ekonominės klasės ir skirtas tik manajai kelionės pradžios kelioms dienoms. Receptione pasiėmiau raktą nuo manojo kambario ir patraukiau į jo paiešką. Jis buvo antrajame aukšte pačiam ilgo koridoriaus gale. Koridorius buvo grynai kaip tarybinių laikų bendrabučio, tik kad smarvės iš tualetų nesijautė. Kambarys kaip ir reikėjo tikėts žavesio klyksmų iš manęs neišspaudė – maža langelis i kiemą,  dvi atskiros lovos, dušas su vonia, na bet užtat buvo televizorius, kuris rodė virš 20 kanalų.

TV – Kuboje yra dvi televizijos. Viena transliuoja ugningas Fidelio ir Raulio kalbas apie artėjančią komunizmo pergalę bei visuotinę kapitalizmo griūtį. Kita rodo vietinius filmukus, muilo operas ar sportą. Laikraščiai irgi tik  keli. Trimituoja jie ta pati ką ir TV. Kaip bebūtų keista nemažai vyresnio amžiaus žmonių matėsi skaitant laikraščius. Matyt jie vis dar tiki tąja pergale.

Ištraukęs iš kuprinės starkutės buteliuką vėl pasimaloninau. Taip pamaniau, jis per daug greitai artėja į pabaigą, reikia eiti į vietovės žvalgybą ir išbandyti ilgai laukto vietinio romo. Koridoriaus pradžioje pamačiau ant kėdutės besėdinti jaunos išvaizdos  europietį. Jis gurkšnojo vyną tiesiai iš butelio. Na kas per netvarka, gerti vyną Kuboje, gal koks ispanas ar italas. Priartėjus prie jo išgirdau pasveikinimą.

-holą.

 Užsimezgė šiltas pokalbis, nes abudu buvome jau po alkoholio presu. Janis buvo iš Prahos, dirbo jaunuoju žurnalistu ir studijavo slavistiką. Manoji žinia, kad aš „ponimaju ir razgovarivaju po ruski“ (suprantu ir klabu rusiškai)  ji gyliai sujaudino, jei ne iki sielos gelmių, tai iki jo kepenų tiksliai. Sekančią sekundę aš jau traukiau sausą raudoną vyną tiesiai iš gurklio. Skonio jis buvo neypatingo, atvirai pasakius, šlykštoko. Na bet iš pagarbos europiečiui esančiam toli nuo tėvynės, atsisakyti nepajėgėjau. Pokalbis buvo tęsiamas jau rusų kalbą. Mūsų draugystė ryškiai paspartino butelio artėjimas iki permatomo skaidrumo. Tai netruko praeiti ir 15 minučių, o tada jau buvo mano eilė išsitraukti pabaigimui starką. Janis Kuboje buvo jau 6 dienas, taigi jis man buvo jau kaip senas vilkas. Paaiškėjo, kad norint isivęsti merginą į viešbutį gerai pasiderėjus teks pakloti 15 cuc, nes paprastai budi 2 apsauginiai ir viena moteris receptione. Būdami žmonės išsilavinę pokalbio vien apie merginas neužlaikėm ir tęsėm apie  tarptautinius santykius. Ypač man patiko jo pasakojimas apie Venesuelos lyderio Hugo Chavezo  pasirodymą per Kubos televiziją, nes jis ką tik buvo atvykęs į šiąją šalį. Paklausęs Janio pasakojimo raičiausi susiėmęs už pilvo, dabartiniam Kubos vadovui Rauliui ui kaip toli iki venesueliečio. Šis kubiečiams paaiškino, kad visas kapitalizmas užsilenks per artimiausius 3 metus, o laidos pabaigoje nusiėmęs batukus dėjo šokti. Peržiūrėję jo fotike jau paimtas nuotraukas ir viens kitam papasakojus numatomus maršrutus – jisai ruošiesi sekančią dieną vykti tiesiai į Santijaga de Cuba, o aš dar pabūti Havanoje bei apsikeitus vizitinėm kortelėm patraukėm į viešbučio barą apačioje. Prie barelio trynėsi pora negrų smalsiai apžiūrinėdami baltuosius aborigenus, mes į tai nekreipdami dėmesio iškart priėję prie baro užsisakėm romo. Janis pasiėmė 50 gr., aš būdamas stiprus vyras iškart užsisakiau 100 gr. Barmenas vietoje to mums siūlė mojito ar cuba libre, bet mes nusprendėm nešvaistyti nei pinigų nei mūsų brangaus laiko kokteiliams. Per pora gurkštelėjimų įveikiau savąją porciją ir pasiūliau Janiui patraukti laukan, tačiau kadangi ankstyvą rytą jo laukė kelionė, man buvo atsakyta palaikyti kompaniją. Tik jis paaiškino, kad tamsiais užkampiais labai nebrazdinėčiau, ypač Chano bari t.y. kinų kvartalas, nes šiaip ne taip jau buvo 9 val. vakaro.  O jei pasimesčiau stengtis susirasti Havanos Kapitolijų, kuris šviečia nuo toli ir esą arti mūsų viešbučio. Nespėjęs nueiti nuo viešbučio ir 100 metrų, išgirdau dažniausiai užsieniečiams užduodamą klausimą:

-Ai, where are from? Quieres chicas o cigars?

Atsakiau, kad man nieko nereikia ir patraukiau toliau kurlink girdėjosi vandens ošimas. Po keletą minučių atsidūriau ties didžiulę betoninę krantinę, į kurią didžiulėmis bangomis mušėsi Atlanto vandenyno bangos užliedamos pėsčiųjų einamąją dalį. Tai buvo garsusis Havanos Maleconas, bet tai sau išsiaiškinau tik jau ant rytojaus. Pasigerėjęs lietuviui neįprastu vaizdu nukulniavau Prado prospektu link Kapitolijaus. Beeidamas pamačiau atidarytą kioskelį, o kadangi noras buvo didžiulis išbandyti ir vietinį alutį, buvo nupirkta pirmoji mano Bucaneros skarbonkė. Sumokėjau pusantro cuc, brangoka pagalvojau sau, nes buvau skaitęs, kad tai turėtų kainuoti tik vienas cuc, na bet išgyvensim. Atsisėdęs prospekte ramiai gurkšnojau aluti mėgaudamasis vakarinę  šilumą ir galvodamas ar lietuvvėleje dabar temperatūra yra  -10 ar -20, ir vien nuo tos minties sėdėjimas darėsi dvigubai malonesnis. Mano malonų poilsį kartkartėmis nutraukdavo priėjusios negrės ir siūlydamos padaryti fucki-fucki, bet tą vakarą man norėjosi tik džiaugtis 180 laipsnių pasikeitusiu klimatu. Po alus aš jau pajutau, kad mano organizmas pasiekė sinusoidinę alkoholio viršūnę, nors tiesa sakant, jis jau buvo pradėjęs slinkti pamažu i apačią nuo tosios energijos piko. Atsistojęs nuo suoliuko ir pamąstęs šiek tiek svirduliuodamas nužingsniavau link to garsiojo kinų rajono. Smalsu, kas ten tokio baisaus gali būti. Štai ir aš ten jau. Pasirodė, kad ten visiškai nedidelis kvartaliukas, kuri praktiškai visą užimą kinų kavinės. Pakliunkinėjęs gerą pusvalandį po jį ir nerasdamas nieko pavojingo ar įdomaus bei gaudamas užklausimus ar nenoriu chikų, patraukiau link viešbučio. Laiko skirtumas mano aklimatizacijai vis dėl to turėjo reikšmės – traukė miegoti.

Ryte mane kaip ir turėjo būti pažadino gaidžių giedojimas. Keistoka pirmai pradžiai atrodo, iš kur pačiame Havanos senamiestyje yra tie prakeikti gyvūnai neduodami normaliems žmonėms miegoti. Žvilgtelėjau į laikrodį, ką gi 8 valandą ryto, reiškia aš jau išsimiegojau. Kitas klausimas, kaip gi mano galvelė atlaikė vakarykštį miksą. Ja pajudinai, jokio skausmo, malonu. Bet reikia pabandyti atsistoti, o ten pamatysim tikrą vaizdą. Atsistojau ir įjungiau televizorių, palikdamas rodyti bet ką. Šaunu - aš puikai jaučiuosi ir galiu judėti. Gerai, kad vakar vis dėl to nebuvo pasiekta sinusoidės apačią, nors ir nedaug manau betruko. Nupėdinęs į dušą pasukau karšto vandens čiaupą. Bėgo vasarodrugnis vandenėlis, o norėjosi keliones dulkes nuplauti karštu vandeniu. Dar kiek palaukęs kyštelėjau leteną vėl, velnias, vandens temperatūrą ne kiek nepasikeitė. Ką gi teko lysti po tokiu ir pasirodo tai nėra taip baisu. Apsitvarkęs patraukiau ieškoti pusryčių. Koridoriuje sužinojau, kad reikia lipti į patį viršų. Užlipau. Tai buvo atvira terasa 6-ame aukšte, vaizdas ne pats nuostabiausias, nes aplinkui matėsi pilna apgriuvusių namų, bet užtat už pora šimtų metrų man pleveno Kubos vėliava ant Kapitolijaus pastato. Pusryčiai buvo skurdoki: kiaušinienė, kava ir skrebutis. Neskubėdamas pusryčiavau svarstydamas kokie galėtų būti šios dienos planai. Norėjosi pirmiausia  susipažinti su Havanos centru, na bet tai palikau popietei. O iš ryto, kol yra jėgų, reikia kultūrintis. Taigi nuspręsta - Dailiųjų menų muziejus. Oi nejaučiau dar, kad čia bus mano pirmoji artimai pažintą kubietė. Taigi, muziejus buvo praktiškai priešais kapitolijų. Sumokėjau už įėjimą 5 cuc ir paprašiau gido po muziejų, nes tas pagal kainininką kainavo tiek pat kiek bilietas. Kaip ir turėjo būti pagal kubietišką poch.. jo kaip tik šiandien nebuvo, nors įtariu, kad jo apskritai nebūna. Nėra ir nereikia, aš pats edukuotas. Rūmai pasirodė esantis didus ir įspūdingi. Ekskursantų buvo vos vienas kitas ir tie užsieniečiai. Pirmame aukšte pamažėle pradėjau apžiūrinėti senovės graikų skulptūras. Atsitūpęs ties vienu keistu ir ilgu antkapiu pradėjau skaityti jo aprašą, kai pajutau per manę einanti kiaurai žvilgsnį. Žmonės paprastai jaučia, jei kas į tave ilgai vėpso. Pasukau galvą į žvilgsnio pusę, rupūs miltai, vaizdas net už širdies sugriebė. Priešais mane, už kokių dešimties metrų, stovėjo nuostabi salės darbuotoją: aukšta, liekna, aptemptomis džinsinėmis kelnėmis mulatė...Mūsų akys susitiko ir mes žiūrėjome vienas į kitą keletą sekundžių. Nusprendžiau veikti greituoju būdu. Nužingsniavęs link jos paklausiau, ar ji kalba angliškai. Ji nusišypsojusi sava žaviu veidu, atsakė teigiamai. Gavęs tokį atsakymą užvedžiau kalbą apie ekspozicijos skulptūras. Nesinorėjo man,  kaip kokiam XI a. lietuvių didžvyriui, kuris Brunoną pasiuntė anapilin be kalbų,  pulti ją su tiesioginių pasiūlymu. Užklausiau iš kur tosios europietiškos vertybės atsirado tokiam nutolusiam krašte. Josios gi buvo padovanotosios čia kilmingųjų ispanų pasirodo. Mūsų palaimingas pokalbis dar tęsėsi keletą minučių, kol jį nutraukė prie mūsų pribėgusi jos kolegė. Kiek kirtau ispaniškai, tai patapo aišku, kad mano žavią pašnekovę skubiai kviečia direktorius. Ji paskubomis maišydama ispaniškus ir angliškus žodžius atsiprašė ir dingo už tolimųjų durų. Buvo be galo pikta dėl to direktoriaus, tokį reikalą man gadinti. Bet aš nepasidaviau nevilčiai pamanęs, kad ją surasių savo apžiūros pabaigoje.  Po geros valandos aš jau dairiausi savo gražuolės jos darbo vietoje, bet niekur jos nesimatė. Apėjau visą pirmą aukštą tikėdamasis ją surasti, nė velnio. Kaip paaiškėjo vėliau, buvo atvykusi reviziją ir ji beveik visą dieną prabuvo kabinete surašinėdama skulptūrų numeriukus į žurnalus. Bet iki to paaiškėjimo dar turėjo atslinkti vakaras. Kadangi jau buvo įpietojus, tai perkandęs vietinėje picerijoje patraukiau žvalgytis po senąją Havaną. Tačiau mintys praktiškai visą laiką sukosi apie mulatę, kad jas nuvyti pamaniau, būti gerai gurkštelėti alkoholio. Tuo pat metu prieš mano akis šmėstelėjo vietinės reikšmes parduotuvėlė. Ties alkoholiu stovėjo nedidelė eilutė, atsistojau į galą ir aš. Po  5 minučių mano kuprinėje jau teliūskavo 0,5 ltr butelis blanko romo ir bambalis Koko-kolos.

Parduotuvės – Kuboje yra dviejų tipų parduotuvės. Pan Amerika – parduodama už cuc, kuriose galima rasti praktiškai visų būtinų dalykų. Pasirinkimas labai skurdus, bet pradedant batareikomis ir baigiant skurdžiais drabužėliais, galima įsigyti. Kainos: 0,5 ltr Blanco rom – 2,90 cuc, alus 0,35 ltr Bucanero ar Crystal – 1 cuc, bambalis Koko-kolos – 1,50 cuc, pigiauisi kedai – 15 cuc, populiarus merginų tarpe džinsinis sijonėlis – 17 cuc. Turint omenyje, kad vidutinis atlyginimas Kuboje yra 14 CUC, nekoks vaizdelis gaunasi. Vietinės parduotuvės – juose parduodama už vietinius pesus ir pasirinkimo jokio nėra t.y. yra parduodama apie 10-15 prekių. Visas asortimentas – cukrus, makaronai, pieštukas...-surašomas ant lentos su kreida.

Norėjosi ramiai pagulėti ant lovos, o tam tikslui puikiai tiko viešbutis manasis, be to jame galėjau neskubėdamas pasidaryti trokštamą kokteilį cuba libre. Einant man vėl pro tą muziejų toptelėjo išganingą mintis, kad aš mulatę galėčiau pasitikti išeinant jai iš darbo. Pasukęs link įėjimo sužinojau muziejaus užsidarinėjimo laiką - 18 val. Dar reikėjo rasti darbuotojų išėjimo duris. Apėjęs nemažą pastatą atradau pora galimų variantų: vienas paradinis įėjimas į muziejų ir kitas skirtas tik darbuotojams. Bėda tik buvo tame, kad jie buvo skirtingose pastato pusėse ir pakankamu atstumu. Taigi reikėjo rasti stebėjimo vietelę, kurį apimtų abejas durys. Tam puikiai tiko tarp muziejaus ir Kapitolijaus esantis Centrinis parkas. Planas buvo jau aiškus, o iki jo pradžios turėjau gerą valandą. Tęsiau kelią link viešbučio su džiugesiu širdyje, galvodamas - ai tai aš  gudruolis. Viešbučio kambaryje nerasdamas tuščios taros su gailesčiu išpyliau i kriauklę pusę bambalio koko-kolos ir į tuščią vietą supyliau visą romą. Su malonumu suvartojus puse bambalių atėjo laikas traukti į mūšį dėl savo mergelės. Štai 17.45 aš sėdžių ant cementinio suoliuko augalijos pilname parko viduryje,  akylai stebėdamas abi durys. Pamažu pradėjo išeidinėti uniformuotos muziejaus darbuotojos. Na ne uniformos, bet tiesiog muziejiniai vienodi švarkai, o kelnes ar sijonai jau kokie nori. Pradėjau nerimauti, jos vis nesimato, o dauguma kolegių, jau virš geros dešimties patraukė į namučius. Bet pamačiau ir aš savąją mulatinę gulbę išplaukiančią per darbuotojams skirtas duris. Mintis, kad tik ji eitų per parką link Kapitolijaus, nes priešingu atveju teks labai nesolidžiai, bėgomis ją vytis per visą aikštę. Kubiečių meilės deivė Ochun man tą vakarą buvo palanki. Ji pasuko tiesiai link manęs. Jai įėjus į parką, mintyse nubrėžiau jos ėjimo trajektoriją,  ir pradėjau pamažu artintis link mūsų įsivaizduojamo susikirtimo taško parko pakraštyje. Už kelių sekundžių aš ištariau:

you lok wonderful (jus puikiai atrodote)

Ji: thanks. Were you in the museum today, si? (jus buvote šiandien muziejuje taip?)

Aišku, kad ji mane kuo puikiausiai atsiminė, tai matėsi iš jos šypsenos, bet reikia gi tam tikro užkalbio pradžiai. Iš manosios pusės buvo pasiūlyta išgerti ką skanaus, į ką ji maloningai sutiko. Kalbėdami patraukėme link kinų rajono. Jau ankščiau bevaikštinėdamas šalutinėje gatvelėje buvau numatęs jaukų restoranėlį. Pats nebūdamas alkanas užsisakiau cuba libre be ledų, o manoji Marisol – nuostabų jos vardą jai parinko tėvas -  būdama praktiškai abstinentė užsisakė didžiulį picos gabalą. Man visą laiką Kuboje pasitaikydavo beveik vien  abstinentės, gal Jėzuz jas man siuntė kompensacijai mano užterštom kubietišku romu kepenyms. Kol aš steipėliojausi į ją kalbėdamas neesminius dalykus, padavėjas atnešė kokteilį, kuris buvo pilnas prigrūstas ledų. Čia mes su juo apturėjom nemalonų pokalbį, per kurį buvo paaiškinta, kad aš užsisakinėjau be ledų. Padavėjas, jaunas vaikinas kokių dvidešimties, atsiprašinėdamas lemeno apie  savo prastas anglų kalbos žinios ir prastą manęs supratimą. Nenorėdamas pasirodyti beširdžiu mano išrinktosios akyse numojau ranka pasakydamas : dejes, vale (palik, bus gerai).

Kalbėjo Marisol nelabai gerai angliškai, bet pagal kubiečius beveik tobulai. Po kurio  laiko mūsų šnekesyje sakiniai eidavo su vienodu kiekiu tiek ispanų, tiek anglų kalbos, bet tai ne trupučiuko nemaišė mūsų meilės preliudijai. Paaiškėjo, kad ji buvo išsiskyrusį, nes vyras girtuoklis buvo ir ją skriaudė, na kuo ne lietuviška istorija. Gyvena ji su dešimties metų sūnumi 3 kambarių name Havanos priemiestyje. Taip  jai suvalgius pusę picos ir man baigus kokteilį, jis mane vėl mestelėjo i sinusoidinę viršūnę, išgirdau širdį glostantį  pasiūlymą. Gal norėčiau pažiūrėti, kaip ji, eilinė kubietė, gyvena. Būdamas žmogus ryžtingas negalėjau atsispirti tokiam reikalui. Padavėjas gavęs iš manęs 10 cuc, supakavo likusią picą ir mes drąsiai išžingsniavome link artimiausio taksi sustojimo. Mums artėjant prie kiniečių rajono įžanginių vartų, kai iki taksi beliko 50 metrų, pamačiau tiesiai į mus einančius du policininkus. Persmelkė klaiki mintis, negi visas mano vakaro, ką ten vakaro, o visos dienos tikėjimas nuostabią naktimi bus pasmerktas už momento myriop ir nugramzdės nepakeliamon bedugnėn, kaip kad  ledkalnio pakirstas krito  Titanikas. Na bet tas dievas buvo iš tiesų mielaširdingas. Policininkai atidžiais žvilgsniais apžiūrėję mus nužėrklojo tolyn. Paklausus Marisol ar ji neišsigando, ji truputi linktelėjo galvą, tačiau jos akys žvitriai švytėjo.Tuoj pat man buvo paaiškinta, kad ji yra su uniforminiu švarku ir bėdos atveju pasakys, kad veda man oficialią ekskursiją po Havaną. Ekskursija tai ekskursija, nors mano anksčiau išgertieji kokteilai turėjo ryškų atspindį mano veide ir joks sveikai mąstantis žmogus tokiu priedu nepatikėtų. Taksį paėmė jį, nes jei būčiau ėmęs aš kainuotų trigubai brangiau. Po 15 minučių kelionės sumokėjęs 3 cuc įžengiau į jos skurdoką, bet tvarkingą gyvenamąją vietą. Duris atidarė juodukas sūnus, kuriam iškart buvo įteiktą supakuotą picą. Va kur pasireiškia tikrasis neišgalvotas, kapitalizmo gėrybių nesugadintas, gyvenimo džiaugsmas. Šoktelėjęs kiek gali į viršų bei suplojęs keletą kartų delnais paskaustomis sūnus nuskubėjo į  virtuvę bekramtydamas jau išimtą dalį picos. Nuėjus sūnui miegoti, du suaugę žmonės irgi galėjo atsiduoti, tačiau ne valgio, bet kitiems neišsakomiems malonumams.

Ryte perkrimtę pusryčius ruošiamės judėti į jos darbą, kai jinai getyčiukais prasitarė apie jos sunkią buitį. Aš jai įdaviau 20 cuc kupiūrą. Gerbiau ją, kad ji visiškai manęs to neprašė, ir  niekas nebūtų pasikeitę, man neatlikus to veiksmo. Karštai atsibučiavome prie jos darbo įėjimo man žadant, kad jai būtinai paskambinsiu po poros savaičių grįžęs atgal į Havaną. Buvo nuoširdžiai gaila, kad aš negalėjau išvysti žavulės Marisol šį vakarą, nes pas ją šį vakarą turėjo atvyko motiną iš kaimo.  Bet tam kartui jaučiausi pakankamai pasisotinęs rojaus vaisiais. Miegota naktį buvau mažai, nors gal ir išvis neužmigta, todėl nulingavau viešbutyn prigulti, kad būčiau pasiruošęs naujiems mano vojažo nutikimams.

Pabudęs apie pietus mano nustebimui atradau, kad ant stalo stovi vakarykčio kokteiliuko pusę bamabalio. Su pasigardžiavimu sutvarkęs visą jo turinį patraukiau žmonėtis į Havaną. Viešbutyje buvo noras nueiti į Havanos miesto istorijos muziejų, tačiau atsidurius Plaza de Armas aikštėje apsisprendžiau veikti kitaip – linksmiau. Cuba libre darė savo poveikį. Cigarų ir romo muziejai turėjo būti daug įdomiau esant mano tokiam stoviui. Bestovint vis dar aikštėje viename jos kampe pastebėjau vis beklegančius praeinančių turistų būrelius. Smalsumas nugalėjo ir štai aš supratau, ko tie visi turistai klega kaip pašėlę. Priešais mane ant cementinio pakylėjimo sėdi ta gyvą senutėlė legendą su penkiakampe žvaigžde beretėje ir cigaru burnoje. Taip, aš kalbu apie tą senuką iš Lonely Planet - Cuba viršelio. Nesuskaičiuojamą kartų aš ji mačiau, kai tik paimdavau tą knygą į rankas. O jis vis dėlto eina smarkiai senyn, turbūt turi jau kokių 85 metelių. Rankos jo stipriai drebėjo, kai užkurdavo prigesusi cigarą, atrodė giltinė su dalgiu už poros metų ji tikrai turėtu pakirsti. Įdomu, ar jis ten dar ir šiandien kurija savo cigarą? Pasigrožėjęs senuku patraukiau link cigarų fabriko esančio netoliese už Kapitolijaus. Beinant supratau, reikia pasirūpinti romu. Prie cigarų fabriko aš stovėjau jau su mažiuku nugertu buteliu rom anejo. Pataikiau laiku, anglišką ekskursija buvo ką tik prasidėjusi. Kadangi buvau skubiai nuvestas prie ekskursijos, tai nespėjau nusipirkti bilietuką kasoje. Ekskursantų sudėtis buvo praktiškai vieni pagyveni, augaloti kanadiečiai su įdomiausiomis tauturuotėmis. Kai su vienu persimečiau keliais sakiniais, paaiškėjo jie esą rokeriai. Iš pradžių priėjome, kur atrenkami ir sveriami lapai. Kokie ten sodriai rudeniniai tabako kvapai, turbūt niekur daugiau negalima to pajusti. Pažiūrėję i tuos porą vyrukų dirbančių su ką tik išdžiovintais lapais iškeliavome  į vyniojimo salę. Va ten ir buvo įdomiausia, eini iš lėto per vyniojimo salės vidurį, o ten iš viso sėdi apie 400 dirbančiųjų, kurie neatitraukia žvilgsnių nuo mūsų. Gal netyčiukais išeis kuriam nors prakišti cigarą nematant vadovui. Ekskursijos pabaigoje, kuri užtruko apie pusvalandį, vadovas sako mums, kas nesumokėjot einam su manimi prie kasos ir ten atsiskaitysite. Bet jei labai skubate tai galite tiesiog man mokėti, nes kasoje teks ilgokai palaukti. Aš bei dar pora žmonių pasinaudojo jo pasiūlymu. Taip tas vaikinas per pusvalandį apturėjo 30 cuc, aišku jis turės su dar kažkuo tai pasidalinti, bet sumelė per vieną dieną nemaža gaunasi. Va taip ir išgyvena vietiniai kubiečiai.

Cigarų muziejus sąlyginis pavadinimas, nes iš tikro tai dar gyvas nuo XIX a. veikiantis fabrikas. Gauti darbą fabrike yra sudėtingą. Mokymas vyksta trejetą mėnesių, bet jau po mėnesio pagal cigarų vyniojimo kokybę paaiškėja, kuris bus priimtas į darbą, o kas ne. Darbuotojai gauna gerą atlyginimą, o kas dar svarbiau, oficialiai gali išsinešti po pora cigarų. Oficialiai perkant cigarą COHIBA, jis kainuoja apie 10 cuc, o gatvėje jie siūlomi už trigubai mažesnę kainą.  Taip negrai gatvėje pamatę baltąjį puola jam siūlyti pirkti cigarus teigdamas, kad jo brolis, sesuo ar dar ten devintas vanduo nuo kisieliaus dirba tame fabrike ir todėl jo parduodami cigarai yra originalai. Tą giminaičių teoriją naudoja praktiškai visi kubiečiai, tai mano paskaičiavimu tada fabrike turėtu dirbti virš milijono kubiečių. Jau kelionės pabaigoje, kai mane jau galutinai pakniso tas siūlymas ir išgirdęs, kad eilinio siūlančiojo negro tėvas vėl dirba fabrike, aš atsakiau:

jo trabajo en fabric de cigars   (aš dirbu cigarų fabrike).

Čia jam veizolai iššoko per visą plikai nuskustą plikę.

Išėjus iš fabriko jautėsi poreikis truktelti romo, todėl negaištant prisėdus ant artimiausio suoliuko priešais Kapitolijų buvo padarytas gurkšnis, po jo dar vienas, dar..Taip rankoje belaikiau tik tuščią butelį vidinei būsenai pasiekus aukščiausiai galimą ekstazę. Reikėjo tęsti numatytą planą, taigi patraukiau į romo fabriką.

Eitasi link jo buvo labai linksmai, persimetant vis keliais žodeliais su pasitaikančiomis prostitutėmis ir nejaučiant, kad gyvoji atmintis jau pradeda blėsti. Nusipirkau bilietuką ir.. va šitoje vietoje manoji  besileidžianti sinusoidė perėjo į statmeną nusileidimą, kas vėliau paaiškėjo, pasireiškė geros valandos atminties išbraukimu iš manojo gyvenimo Kuboje. Tiesa, tai nebuvo paskutinis toks keistas atminties praradimo atvejis su manimi kelionės metu. Atradau save begerianti gryną anejo romą muziejaus  bare prie vieno stalo su dviem pagyvenusiais irgi gerai pakaušusiais ispanais, kurie papasakojo atvykę vienai dienai į Havaną pasižmonėti iš Varadero. Jiems diskutuojant apie ekskursiją ir manęs paklausus, kaip man pačiam patiko ekskursiją - supratau, ekskursijoje aš jau buvau. Tik manoji atmintis šį kartą reaguodama į didžiulį alkoholio kiekį pavedė. Oi nereikėjo man viso romo po cigarų muziejaus ragauti. Į tai atsakęs  „mas o menos“ (pusę velnio) pribaigiau taurelės likutį. Lauke jau temo, reikėjo judėti, be to ir alkulis savo aštriais nagais jau raižė mano pilvuką. Širdingai atsispaudęs rankomis su ispanais savo maršrutą nukreipiau link kiniečių rajono. Daug nesirinkdamas atsisėdau pirmam pasitaikiusiame kiniečių restoranėlyje. Valgyti noras buvo didžiulis, vis dėl to visą diena laikiausi tik ant skystos duonelės. Pasiėmiau jūros gėrybių ir vištienos kepsnelių rinkinį bei alaus.  Prieš kelius staliukus sėdėjo rusų pora, galima buvo spėti iš apsivilkimo. Pačio veiksmo pradžios su jais nemačiau, nes nepaisant girtų minčių sukurio smegenėlėse mįslyjau apie rytojaus išvykimą iš Havanos. Netikėtai Išgirdau vis garsėjančią kapotą anglų kalbą nuo to staliuko, o priežastis buvo paprasta.  Padavėja, atrodanti kaip tikrą kinietė, atnešė spageti uždėjusi ne pomidorų, bet kitą,  kiek spėjau įžiūrėti, irgi raudoną padažą ant viršaus. Suprantama, kad aš užsisakęs už 10 cuc kelčiau bangas, o čia rėkauti dėl tų trijų cuc savo atostogų metu gadinant nervus. Ir šiaip, iš kur jie turės daug įvairių padažų, ten viskas totaliai paprasta, nes nėra jokio pasirinkimo virtuvės šefui produktų srityje. Kaip bebūtų po jų pasiginčijimo už kelių minučių buvo atneštas spagetį su pageidaujamu padažu.  Aplinkui užsisakiusiems, kad ir paprasčiausiu patiekalus atnešdavo tik po gerų penkiolikos minučių, o jiems mat neužtrunkant. Oi gudrus tie kubiečiai/kinai, praplovė su vandenėliu tuos viršutinius makaronėlius, negi gyvus cuc į Karibų jūrą tekštelsi, pašildė greituoju būdu ir čia tau pageidaujamas valgis. Bet tai manęs jau nebedomino, nes atkeliavo mano užsakymas. Lėkštės dydis maloniai nustebino, to užtektų pilnai dviems žmonėms pavalgyti.

Nepajėgdamas sukapoti daugiau kaip pusę porcijos, paprašiau likutį supakuoti ir atnešti sąskaitą. Dėdamas pinigus ant stalo susimąsčiau, o kodėl 11 cuc, nors valgiaraštyje parašyta 10. Greit pašaukta padavėją man paaiškino visą gudrumą. Aš jai rodau savo valgio su alumi kaina - 10 cuc, tačiau ji  atremdama mano puolimą atverčia paskutinį menių lapą ir savo rodomuoju piršteliu rodo į lapo apačioje mažiausią kaip galima šriftu užrašą, tokie būna Lietuvos parduotuvėse ant nedidelių pramoninių prekių spausdinamų vartojimo instrukcijų. O užrašas skelbia eilinį turisto išdūrimą – nuo 18 iki uždarymo viskam taikomas 10 proc. antkainis. Atidavęs kas priklauso, bet sunervintas tos neteisybes ir nepalikęs nė centuko arbatpinigių mėtydamasis į šonus žingsniavau link savo viešbučio. Buvo jau virš 21 val., norėjosi miego , o dar  iš pačio ryto laukė naujas mano epopėjos etapas - kelionė į Cienfuegos. Autobusas išvyksta ryte apie 8 val. iš Havanos autobusų stoties, kuri buvo kažkur toli toli, neįsivaizduojamame man Havanos pakraštyje. Ryte atsidūrus sotyje buvo suprasta, kad ji buvo viso labo tik kokių 3 km atstumu nuo centro. Įprastai aš daug vaikštau ir man nėra problemų keletą kilometrų su kuprine nužingsniuoti tikslo link. Bet dabar tai buvo atskiras atvejis, autobusas ankstyvas, o aš net žalio supratimo neturėjau kur eiti. Liko  samdomas transportas. Prie Didžiojo operos teatro pamatęs taksistus pasukau link jų, sužinoti, kiek tai galėtų kainuoti. Idėja aišku nebuvo gera, nes kokios kainos Havanos centre gali būti ir asiliukui aišku, bet aš jau buvau geresnis net ir už jį. Taip apėjęs keletą taksistų sužinojau mažiausią kainą - 10 cuc. Grįžęs prie dešimtkaininko pradėjau derybas, taip mes apsistojome ties 7. Taksistas atidarė duris ir pasiūlė man sėstis kelionei. O tu žalti vingiuotas, besiderėdamas bei būdamas paveiktas alkoholio aš nepasakiau, kad man jo reikės tik rytoj. Iš to didžiulio negro mimikos supratau, kad man geriau eiti šalin. Nes kol mes derėjomės, jis atsisakė vežti užsienietį  ir dabar paaiškėjo, kad jis per manę prarado mažiausiai 5 cuc. Man pamažu nueidinėjant nuo pikto juoduko prie manęs privažiavo jaunutis, labai čiuplaus sudėjimo bicicletininkas (dviratininkas-taksistas, galintis vežti vieną ar dų asmenis) ir pasiūlė savo paslaugas, mat stovėdamas netoliese girdėjo mano pokalbio su taksistų paskutinę garsiąją dalį. Minučių bėgyje buvo suderėta – jisai puse šešių ryte manęs laukia prie viešbučio durų ir veža į stotį už tai gaudamas 3 cuc. Kaina buvo galima mušti dar pakankamai žemyn, tačiau jausdamas , kad mano brangioji  atmintis gali bet kuri laiko momentą antrą kartą per dieną iškeliauti į nepažintas dausas - laiko netempiau. Po dešimties minučių aš jau savo lovytėje kūdikio veideliu sapnavau Marijos žemę. Prabūdau, kaip ir reikėjo tikėtis kankinamas troškulio. Gurkštelėjau, bet miegas toliau neėmė, nors buvo pats vidurnaktis, antrą valandą nakties. Prisiminiau, kad turiu nusipirkęs cigarą ir užėjo toks nenumaldomas noras išbandyti ją, kaip kad maži vaikai, kurie gauna dovanų vakare ir negali užmigti galvodami apie rytojuje laukiančias dovanas. Cigaras gulėjo mano kuprinaitėje, bet kuo užkurti neaptikau. O čia dar atėjo juokinga mintis, kad skausmingiausi gaisrai kyla rūkant lovoje. Turėdamas šias svarias priežastis  užsimečiau lengvus drabužėlius bei su cigaru rankoje rakindamas duris pastebėjau - mano anksčiau nusipirktas pora alaus skarbonkėlių gulinčių ant grindų. Ką gi smulkmeną, bet džiugi. Pasigriebiau vieną, kitą palikdamas savo rytinei savijautai gerinti. Pažadinęs receptione miegančią moteriškę ir  gavęs ugnies atsisėdau viešbučio išorėję ant laiptelių. Šiltame ore pleveno tabako dūmas ir girdėjosi mano alaus gurkštelėjimai. Naktinis gyvenimas toje gatvėje buvo totaliai aprimęs, tik karts nuo karto pralapsėdavo koks paskuręs nuo bado šunėkas. Pastebėjau už keliasdešimties metrų į dešinę nuo manęs stovinti bicicletą, iš kurio uždengto galo retkarčiais išsikišdavo kojos. Pasidarė baisiai smalsu, kaip gi žmonės gali ten susirangyti. Nužirkliavau prie dominamo objekto ir pradėjau apžiūrinėti miegantįjį. Supratau, kad ji buvau matęs, tik kur neprisiminiau. Netrukus po  mano eilinio alučio lyžtelėjimo smegenėlės atgamino – taigi aš su juo susitariau dėl stoties. Va čia ir mano sielą užliejo gailestis tam vaikinukui. Už 3 cuc laukti manęs visą naktį vėstančiame ore prie viešbučio bijant prarasti tokią pinigų kiekį. Iš kitos pusės, tai čia kubiečių savaitės uždarbis ir pinigus reikia užsidirbti, neatnešami jie ant lėkštutės su mėlynais pakraščiukais. Pakankamai vėl apsinešęs pribaigiau brangiąsiąs  atsargas ir savo maršrutą nukreipiau link lovos. Miego beliko tik porą valandų. Prabudau vėl nuo tų nelemtų gaidžių giedojimo. Pamažėle aušo. Pagalvojau, kaip ten dviratininko miegą veikia gaidžiai, nors turbūt vietiniai rytais iš papratimo nieko negirdi. Spragtelėjau teliką į muzikinį kanalą. Troškuliukas vėl rodė savo galią. Žvilgtelėjau i tuščią grafiną. Sekantis žingsnis gavosi jau spontaniškai, net pačiam aiškiai nesuvokiant, gurkšnojau Bucanero alų. Iki išvykimo buvo dar geras pusvalandis, tai neskubėdamas pradėjau pakuotis daiktus. Ir koks mano nustebimas buvo, kai mano visi daiktai buvo gražiai sulankstyti ir sudėti į krūvelę. Aš gerai atsiminiau, kad dieną išeidamas juos išmėčiau kaip papuola ant antros lovos. Aha, tai reiškia čia patvarkė toji pagyvenusi kambarių valytoja, kuri man išeinant iš viešbučio maloniai šypsodavosi. Kadangi vadovaujuosi nuostata, kad už gerus darbus turi būti atlyginta – tai ant televizoriaus staliuko palikau jai buteliuką lako, kurio gausiai prisipirkau paskutinį laisvą sekmadienį miesto turgavietėje. Metęs tuščią skarbonkę į šiukšlynyčią tylomis atsisveikinau su savuoju nykiu kambariu. Lauke jau šviesėjo ir nusimatė karšta diena. Priėjęs prie mano miegančio bicicletininko patampiau už jo peties, stengdamasis pažadinti iš gylaus miego. Matėsi, kad jo oda buvo pačiurpusi nuo šalčio kaip kokio žąsiuko, tuo man jis priminė mano vyriausiąjį brolį. Aš buvau tada dar mokinukas, o jis pirmo kuro studentas grįždamas iš naktinės sargavimo pamainos būdavo visas pamėlęs nuo šalčio. Atsibudęs bicicletininkas nelabai orientavosi situacijoje nesuprasdamas, kodėl aš jį žadinu, bet per kelias sekundes jis atsikvošėjo ir jau sparčiai mynė link stoties stengdamas kuo greičiau sušilti. Vežamas jaučiausi nuostabiai. Stebėjau gražiai bundančią Havaną ir palengva vienas paskui kitą vietinius išeinančius į gatves.  Alutis palengva sunkėsi vis gylin į mano galvelę. Artėjant prie stoties važiavome per privačių namų kvartalą. Matėsi, kad čia gyvena labiau pasiturintis žmonės. Pamatęs senąjį amerikietišką Dodge šalutinėje gatvėje, sukomandavau mano šoferukui sukti prie to auto ir nufotografuoti mane. Paėmęs į rankas jis su nuostaba vartė mano paprasčiausią skaitmeninį Olympus. Kelionėse visada turiu nediduką paprastą aparatėlį, kuris turi savyje keletą pagrindinių privalumų: nebrangus (praradimo atveju) ir nedidukas, kišeninio dydžio (gali nepastebimai fotografuoti įdomias scenas).  Nedažnai komunizmo jaunajai pamainai tenka tokius daiktus rankose laikyti. Po  dešimties minučių įdavęs dviratininkui 3 cuc nulingavau į stoties vidų. Priekinėje stoties dalyje būriavosi didžiuliai būriai kubiečių prie bilietų kasų stengdamiesi įsigyti tuos likusius kelius bilietukus.

Judėjimas Kuboje – viena iš didžiulių problemų šalyje yra transportas. Automobilių, benzino trūkumas ir pan. verčia žmonės įvairiausiais būdais keliauti iš vieno miesto į kitą. Išvažiuojant iš miesto pamatysi nusitiesusią balsuotojų eilę. Priešakyje tos eilės stovi uniformuotas dėdė, kuris stabdo tuščius pravažiuojančius automobilius ir sodina laukiančius žmones. Pigiausias važiavimas tarp miestų yra sunkvežimiu kėbuluose (100 km apie 50 lietuviškų centų). Jie dažniausiai išvyksta iš miestų centrinių aikščių.  Tačiau yra problematišką į juos įsigauti, nes vairuotojams uždrausta vežti užsieniečius. Vien užsienio turistams skirti komfortabilūs autobusai Viazul važiuojantys per visą šalį. Juose yra televizoriai, , kai kuriuose veikia tualetai. Kaina didelė, važiuojant iš Havanos iki Sant ja de Cuba kainos apie 80 cuc. Rezervuoti nebūtina, vietų praktiškai visada būna. Baigu

Paieška tinklalapyje