Eurotrip 2009: Monakas 

Anksčiau svajodavau grįžti į Didžiąją Britaniją, o dabar pirmiausia galvoju apie Monaką. Kaip ir Didžioji Britanija, Monakas yra monarchija, bet ne konstitucinė (nors taip kartais įvardijama), o išvis neįprasta. Ji konstitucinėje teisėje vadinama dualistine. Tokia monarchijos forma Europoje įvesta tik Monake ir kitoje nykštukinėje valstybėje Lichtenšteine. Monaką valdo kunigaikštis Albertas II iš Grimaldžių dinastijos. Jis pats paskiria jam pavaldžią vyriausybę ir, nors yra renkamas įstatymus leidžiantis parlamentas, tačiau nei monarchas, nei vyriausybė nėra jam atskaitingi. O, štai, kunigaikštis gali vetuoti bet kurį Parlamento sprendimą.  

Monakas yra visateisis Jungtinių tautų Organozacijos (JTO) narys.  

Na, apie politiką  pakaks. Yra ką įdomesnio papasakoti apie šalį, kur saulė šviečia 300 dienų per metus! Monakas yra nykštukinė valstybė apsupta Alpių kalnų ir maždaug 4 km ilgiu besiglaudžianti prie vaiskiai žydros Viduržemio jūros. Norint ją galima APVAIKŠČIOTI per dieną. Monakas, galima sakyti, yra miestas-valstybė. Jame yra keturi pagrindiniai kvartalai: Monakas, žymusis Monte Karlas, Kondaminas ir Fonvilis. Beje, miestas paūgėjo per pastaruosius dvidešimt metų: net 40 hektarų sausumos buvo atkovota iš jūros. Taigi dabar plotas siekia beveik 2 km².  

Sakoma, kad čia poilsiauja turtingi ir garsūs. Tuo lengvai įsitikini bent kelias minutes pavaikščiojęs mieste. Tvarkingose prieplaukose gali pamatyti daugybę ištaigingų jachtų, pasipuošusių įvairių kraštų vėliavomis, gatvėmis važinėja prabangūs automobiliai tarsi ką tik pasiimti iš automobilių salono, žmonės gražūs, o kainos atitinkamai kandžiojasi (bent jau žiūrint studentų iš Rytų europos akimis). Čia cirkuliuoja milijardai eurų (nors šalis ir nėra ES narė) ir didesnės kainos nei aplinkinėse šalyse mažai kam rūpi. Jeigu gali čia gyventi, vadinasi, esi turtingas žmogus, nes nekilnojamas turtas beprotiškai brangus. Vis dėlto čia ir atlyginimai didesni: į Monaką mielai atkeliauja padirbėti užsieniai, nes dažnai dirbti kuklesnį darbą čia pelningiau, nei geresnį Prancūzijoje. Neveltui Monakas gyventojų pajamų dydžiu pirmauja pasaulyje. 

Vietiniai gyventojai vadinami monegaskais, bet jų yra kur kas mažiau nei, pavyzdžiui, vienintelės šalies kaimynės gyventojų – prancūzų - arba italų bei britų. Valstybine kalba yra įvardyta prancūzų, nors anglų ir italų kalbos taip pat dažnai vartojamos. Tikrąja šalies kalba – monegaskų – kalba nebent senoji karta. Tiesa, jos mokoma mokyklose. Oficialiame Monako Vyriausybės tinklalapyje rašoma, jog tokiame mažame plote galima sutikti apie 125 tautų atstovų. Jei tai tiesa, šitai stulbina, nes šiaip ar taip pasaulyje iš viso teegzistuoja 193 nepriklausomos valstybės (jeigu įskaičiuosime Kosovą). Na, gal taip ir gali būti, atsižvelgiant į tai, jog vien jau Tarptautiniame Monako universitete studijuoja apie 60 skirtingų tautybių žmonių (bent jau taip teigiama). 

Turistai net ir tokiame mažame plote turi ką alankyti. Kaip viešint Prancūzijoje būtina išgerti vyno, taip Monake negalima nenueiti į kazino (juk Monako Monte Karlas – Europos Las Vegasas!). Įdomus istorinis faktas - jei ne pradėtas azartinių lošimų verslas, valdančioji šalies šeima būtų neišvengusi bankroto. Mes aplankėme Le Grand Casino, kuriame netgi buvo filmuoti du iš žymiojo šnipo Džeimso Bondo filmų „Niekada nesakyk niekada” („Never Say Never Again” -1983) ir  „Auksinė akis”( „Goldeneye” -1995). Draugai juokavo, jog šiame kazino gražiau nei daugelyje muziejuose, be to, ir mažiau kainuoja. Kiekvienas už įėjimą sumokėjome po dešimt eurų. Buvome vieni iš tų, kuriuos atginė smalsumas, o ne noras palošti (iš kur tie pinigai studentų kišenėse!). Kaip supratau, tokių apsilanko dauguma. Iš pradžių lošė vos keletas žmonių, o dauguma tiesiog vėpsojo, kaip šiems sekasi, galbūt ir patys drąsinosi. Pamatėme ir pora į save dėmesį bandančių atkreipti jaunų merginų seksualiomis suknelėmis ir itin aukštais kulniukais. Kažkaip nemanau, jog jos būtų atėjusios palošti, na, bent jau neįsivaizduoju, kur būtų padėjusios pinigus, nes rankines būtina palikti rūbinėje, kišenių neturėjo, o ir rankose nieko nelaikė... Jos tiesiog sukiojosi aplink tuos stalus, kur buvo lošiama, ir viskas. Veikiausiai vietiniai ypatumai.  

Tiems, kurie domisi architektūra ar istorija, patiks XIII amžiuje statyti Princų rūmai. Nors jie - privati monarchų rezidencija, tačiau vis dėlto yra atverti turistams. Ten galima pasigėrėti meno kūrinių kolekcijomis ir prabangiu - daugiausia Liudviko XIV laikų stiliaus - interjeru (kad ir ką tai reikštų). Verta paminėti, jog kažkuriuo neramiu istoriniu metu jie visai netviskėjo prabanga kaip dabar, o tarnavo kaip ligoninė italų kariams.  

Monaką žino ir visi ištikimi F-1 sporto gerbėjai, nes čia yra viena iš varžybų trasų. Lenktyniniai bolidai jau 80 metų (tiesa, su kelerių metų pertrauka) lenktyniauja vingiuotomis miesto gatvėmis. Artėjant varžyboms, mieste tiesiog sustabdomas eismas, paruošiama trasa, ir pirmyn. Nors trasoje galima išvystyti palyginus nedidelį greitį, dėl nelygios vietovės ypatybių pilotams kyla rimtų sunkumų. Monako trasa vis dar tebegyvuoja daugiausia dėl istorinių sentimentų. 

F –  1 trasa leidžia pelnytis vietiniams – turistams siūloma pasivažinėti tomis pačiomis vietomis, kur važinėja ir lenktyniniai automobiliai, pardavinėjama daug visokių niekučių su lenktyniniais automobiliais ir panašiai. Turiu prisipažinti, jog aš taip pat neatsilaikiau turistiniam entuziazmui ir nusipirkau ženkliuką su bolidu į savo kolekciją. Galiu konstatuoti, jog jis buvo pats brangiausias kada nors pirktas ženkliukas.  

Monakas laikomas ir kultūros centru. Čia vyksta įvairių meno rūšių renginių, festivalių. Žymi Granjė koncertų salė, kurioje yra pasirodę daugybė garsių atlikėjų. Nepaisant mažo Monako ploto, yra pakankamai daug vertingo architektūrinio paveldo (kad ir Monako katedra). Taip pat galima apžiūrėti senovinių automobilių kolekciją, surinktą Alberto II tėvo Rainiero III. Joje nė daug, nė mažai – apie 100 įvairaus laikotarpio eksponatų. Kita mėgiama turistų vieta - okeanografijos muziejus. Jį kažkada įkūrė kunigaikštis, kuris buvo okeanogrfas mėgėjas.