Jau iš tolo galima užuosti, kur yra kavinė.
Kava kvepia net gatvėj.
Ir keli staliukai būna pastatyti gatvėj, uždengti staltiesėm, po stogeliu nuo saulės ar lietaus. Kartais - siauroj viečikėj prie pat kelio, kuriuo intensyvus eismas, bet čia nieko tokio, ypač tiem, kas laukia autobuso. Kaip tik nusipirkus "biljeto" kavinėje, galima dar gurkštelt kavos. Pvz espresso, ją paduoda mažulyčiuose gražiuose puodukuose, ir tikrai jos ne daugiau ten, negu gurkšniukas.
Kol atvažiuos autobusas, stebėjaus, kokie ružavi nagai ant labai juodų pirštų, stengiaus labai nespoksoti į juodaodžius prie kito staliuko. Diedelis su padėklu rankoj vis vaikšiojo į kitoj pusėj gatvės esančias įstaigas, nunešdamas jiem kavos, kuri kartais buvo uždengta lėkštute, o kartais puoduko viršus užvyniotas folija.
Jei nori kavos su pienu, jis pašildomas, suplakamas iki putų, puoduką gauni tiesiog su kauge, mmmm....., vien pažiūrėjus - grožis. Barmenas gražuolis su šypsena ir žaižaruojančiom juodom akim kažkaip ypatingai suteliuškiuoja tą puoduką ir balta pieno putų kepurė pasigražina rudais ratilais... mmmm....
Kitas, kad ir ne gražuolis, tiesiog diedelis žilas su ružava bliuske... iš pradžių jam pasakiau "kapučino", paskui kažkodėl dadėjau "šokolado"... Ak, šokolado? - perklausė jis, nusisukęs kažką būrė dainuodamas kartu su radiju, o tai ką gavau, buvo puodelis kakavos. Taip, kvepėjo kaip kakava, bet buvo tokia tirštutėlė, kad kurį laiką padvejojau, ar ją gerti, ar šaukšteliu kabinti. Skanumas neaprašomas, taip ir nesupratau, koks tas magiškas žodis, kuriuo tokie dalykai užsisakomi, nes kai kitą kartą paprašiau kapučino so šokoladu, ant pieno kepurės tiesiog buvo užbarstyta kakavos. Nu bet skanu irgi, mažoj kavinukėj Valbondione, kur sėdėjau prie prie staliuko ant šaligatvio, tokio siauro, kad dvi kėdės tik tilpo staliuko šonuose, ne už jo, ir jei kas eidavo pro šalį, turėjo eiti gatve, nes šaligatvio jiem nebeliko... žiūrėjau į kitąpus gatvėj žaidžiančius vaikus, kuriem ką tik baigės pamokos, į bažnyčią ir varpų konstrukciją jos bokšte, į kalnus su snieguotom viršūnėm, į motociklininką, irgi ateinantį kavos... kakava ant pieno putos, ant kapučino, viskas buvo skanu, o pro neuždarytas duris sklido kavos kvapas.
Kavinė, viena, kita, trečia, yra kiekvienam kaime. Kiekviena savaip jauki, kartais su akvariumais, dažnai - su paveikslais ant sienų, sporto laimėjimus įrodančiom taurėm ir šeimininko nuotrauka kartu su laimėjusia komanda. Šeimininkas pasitinka visus kaip geriausius draugus, ir mane, atėjūnę, ir tokius... nu šiek tiek pasiglamžusius sinjorus nosim paburkusiom, kurie gauna savo dozę vyniaus gražioj taurėj su citrina ir oriai ją išlenkia. Kai kas ateina paskaityt laikraščių, kai kas - papletkint, diedukas su babune, susikibę už parankių, atitapsi irgi kavytės.
Nu bet kokia skani ji!
Kvepia net gatvėj.