Kelias
Išaušta rytas ir mes vėl traukiame į kelią :) Šį kartą važiuojame link Didžiojo Kanjono Šiaurinės dalies.
Bevažiuojant užsidega keistas indikatorius (panašus į nuleistą padangą) mašinos prietaisų skyde. Išlipu, apžiūriu padangas - lygtais viskas tvarkoje.
Važiuojant toliau - indikatorius neužgęsta, tad užsukam į pirmą pasitaikusią auto dirbtuvėlę šalia degalinės.
Joje dirbantis meistriukas mielai patikrina slėgį padangose, kai kuriose jį sumažiną, kitas kiek papučia ir viskas tvarkoje. Kai paklausiau kiek turiu sumokėti, tas atsako "Air is free", tipo oras nemokamas ir nieko nereik mokėt. Duodam arbatos ir varom toliau.
Padarom išvadą, kad Lietuvoje kapitalizmas daug labiau sulaukėjęs nei JAV laukiniuose vakaruose :)
Kelias link kanjono:

Šiaurinė Didžiojo Kanjono dalis
Šiaurinė dalis nuo pietinės skiriasi, kad šiaurinė labiau apaugusi medžiais.
Šiaurinėje Didžiojo Kanjono dalyje buvome nusprendę ne tik paganyti akis iš viršaus, bet ir pahaikinti.

Haikingas Kanjone yra apgaulingas tuo, kad čia yra atvirkščiai nei įprastuose kalnuose.
Įprastuose kalnuose pirma lipi į viršų, o kai jėgos išsenka leidiesi žemyn (kas yra daug lengviau nei lipti viršun).
Haikingui pasirinkome Norht kaibab trail.
Kanjonas šiuo atveju yra kiek apgaulingas - nes visų pirma leidiesi žemyn, o paskui turi lipt į viršų. Tik pradėjęs lipti viršun supranti, kad dabar tavęs laukia daug sunkesnis išbandymas nei nusileidimas. Giliai kvėpuodamas su išlindusiu kaip šuns liežuviu lipi aukštyn :)
Rekomendacijose surašyta, kad pakilimas paprastai užtrunka dvigubai ilgiau nei nusileidimas (mūsų atveju, taip nebuvo - nulipome ir užlipome per panašų laiką - viskas truko apie 5 val., bet lipti aukštyn buvo nepalyginamai sunkiau ir teko daryti nemažai sustojimų poilsiui).
Haikingo takas:
Ketinome nusileisti dar žemiau, bet jau pabijojome, kad galime nebespėti pakilti iki saulėlydžio. O čia temsta labai anksti ir staiga. Mėnulis ilgai nepateka, tad būna visiškai tamsu ir nieko nesimato. Likti kalnuose, kur takeliai yra 1 metro pločio, o už jų pusės kilometro aukščio skardis būtų ypatingai nesaugu. Reiktų kokiuose krūmuose įsikurti stovyklą ir laukti ryto.
Nakvoti čia irgi nėra didelis malonumas, nes naktį temperatūra nukrenta iki 5 laipsnių šilumos.
Haikingo takais vaikšto ne tik žmonės, bet ir mulai (asilo ir arklio mišrūnai). Jie žemyn gabena proviziją arba turistus. Manęs tai nieks neužsodintų ant to asilo, nes jei tik žengs jis žingsnį į šoną, tai jau nieks nepagelbės.

Tie mulai, aišku yra gyvuliai ir nesirenka vietos kur nusilengvint, tad vietomis kalnų takas būna gausiai palaistytas ar dar kitaip apdarytas :)
Pačiame Šiauriniame Didžiojo Kanjono parke gyvūnų knibždėte knibžda - iš miškų nosis kiša stirnos, šokinėja voverės. Beje, vakare važiuojant visose kalnų pievose buvo pilna besiganančių stirnų.
Kalbant apskritai - nuvažiuot prie kanjono ir nepabandyt palaipiot po jį, tai tolygu nusikaltimui ;) Aišku paskui savaitę kojos nesilanksto, bet tai labiau malonus nuovargis nei kančia :)
Po haikingo ėjome prie savo automobilio (jį buvome priparkavę kiek tolėliau nuo haikingo starto vietos, nes arčiau neradome laisvos vietos). Prie mūsų sustojo džipukas, moteriškė iškišo galvą ir paklausė ar nereikia pavėžėti. Tą dieną tai buvo antras pliusas amerikonams :)