Apsilankiusi supratau, kad tai mano šalis. Vienoje viskas vokiškai tvarkinga, tačiau čia daugiau individualumo, jaukumo. Gausybė visokių architektūros šedevrų ir taip toliau, tačiau man labiausiai įsiminė kiti dalykai. PARKAI. Štai kas ten nuostabu. Graži žalia žolė, daug suoliukų, tačiau niekam jie nerūpi. Visi sugulę ar susėdę ant pievos skaito, rašo, snaudžia ar kalbasi - visi atsipalaidavę ir patenkinti. Vaikščiojom su pusbroliu ir senų laikų drauge - mąstėm, kad LT tokių vaizdų nelabai pamatysi, niekas masiškai ant parkų žolės negulės.
Užklydom į vieną parką centre ir negalėjom savo akimis patikėti - didžiulis plotas, o jame susigrūdę įvairiausio plauko neformalų: pankai, gotai, hipiai ir daugybę kitokių, kurių net nežinau. Dar dabar ryškiai atsimenu žaliaplaukę mergaitę - kortą. Ji rengėsi tik kortų spalvų drabužiais (balta - juoda - raudona), iš tikrų kortų buvo susimeistravusi auskarus ir, jei atmintis neapgauna, anr skruosto nusipiešusi juodą pikį, žodžiu, ten buvo į ką akis paganyti. Kadangi tada dar buvo banglizmo amžius, tai mus labai viskas domino. Ypač mano pusbrolį.
Dar šaunu prisimint kaip tryse sėdėjom ant paminklo (paliktas žemai priekyje jo pakeltas pagrindas), valgėm Pringles ir žaidėm kortomis (tikrai buvome nusikalę). Kadangi jis ten buvo kažkokia įžymybė, tai jį (kartu ir mus) vis bandė fotografuoti turistai :)