Iš vėsoko ir krapnojančio Vilniaus skrydis į Varadero per Amsterdamą labai prailgo. Skridome su olandų Martinair - vienintelis įsiminęs dalykas buvo rudai įdegę stiuardai ryškiai raudonomis uniformomis :)
Nusileidus Varadero - pagrindinio turistinio Kubos kurorto - oro uoste pirmasis įspūdis niekuom neypatingas. Įvairių spalvų žmonės (Kuboje didžioji dalis gyventojų - smarkiai įdegę baltieji, vadinamieji ispanai), maloniai ausį nuteikianti ispanų kalba... Tokia kaip LT rodomų muilo operų, tad karts nuo karto vis kažką pavykdavo suprasti.
Oro uoste reikėjo praeiti kontrolės punktą, kur patikrinamas pasas, užklausiama ko nors maišyta ispanų - anglų kalba (maždaug iš kokios tu šalies, ką veiki gyvenime ir pan.). Tada su drebančia širdim žygiuoji į bagažo salę ir meldi, kad atvažiuotų lagaminas. Atvažiavo. Taigi pirmasis įspūdis pagerėjo. Dar viena proga sugadinti įspūdį - rimtais veidais stovintys kubiečiai, kurie atsitiktinai pasirenka vieną iš būrio patikrinimui (ar nesiveži neleistino kiekio alkoholio, narkotikų, antirevoliucinės literatūros, buitinės, garso, vaizdo technikos ne asmeniniam naudojimui). Jei tiksliai pamenu, tai net GPS'o įsivežti oficialiai negalima. Tačiau iš mūsų gausaus būrio sustabdė tik vieną aukštą stamboką vaikinuką ilgais plaukais ir, nusivedę į atskirą patalpą, užklausė, ar jis nerūko žolės :D
Taigi dešros, sausainiai, šokoladai ir kitos kontrobandinės prekės beveik kiekviename lagamine sėkmingai pasiekė tikslą, išskyrus vieną mistinį atvejį, kai kolega choriokas pasigedo degtinės butelio lagamine. Pasak jo jis buvo tvarkingai supakuotas ir užsegtas lagamine. Taip ir liko neaišku kuriam taške jis nubyrėjo.
Žengiam pro oro uosto vartus lauk. Karša, bet ne beprotiškai. Aplink aukšti nematyti medžiai, išdegusi nuo kaitros žolė. Senos ir net galima sakyti senovinės mašinos, autobusai. Mūsų laukia turistinis autobusas - taigi jis apynaujis, su kondicionieriumi. Vykstame į viešbutį ant jūros (iš esmės tai beveik Atlanto vandenynas) kranto. Tas viešbutis - tai kone barako lygio dviviečiai kambariukai su kukliais dušais ir tualetais. Tačiau kambaryje visiškai nesinori likti - lekiam į paplūdimį. Smėlis - kaip Nidoje, baltas, smulkus, tačiau vanduo.. Ech, tas mėlynumas ir skaidrumas - toli toli nuo Baltijos. Temstant įsitaisome viešbučio bare ir su nuostaba suprantame, kad Mojito, Pina Colada ir t.t. kainuoja vos 2 dol. Kas belieka.. :D
Ryte atsikėlę ir truputį pasivaikščioję po miestelį, pasideginę pliaže po palmėmis ir iš jų suręstais skėtukais, pavėpsoję į lyg niekur nieko kabaluojančius kokoso riešutus, sulipę į autobusą patraukėme Havanos (isp. Habana) link..