Kai Bergamo centre apsidairai aplink,iš visų pusių matai tave supančias Alpes ir kur tada nori keliauti? Aišku į kalnus.
Kai jau matosi Dalminė ir tave pasitinka didžiulis užrašas "Lombardini" jau suki dešinėn ir keliauji tiesiai į kalnus.Kalnai iš toli - visad apgaulingi,atrodo jau čia pat,tačiau...Praeini Treviolo Curnasco sankryžą,o kalnai nei kiek nepriartėjo.Ponte San.Pietro liko dešinėje,priekyje jau matai rodyklę į Villa d'Alme, taciau nesuk ten, miesteliukas aišku žavingas,bet tokių Italijoj daug,keliauk tolyn.
Jau tuoj ir Capizzone,ak kaip čia gražu.Kai pasidairai,nustembi kaip tie italai įsigudrina apsigyventi taip aukštai kalnuose,kaip kregždžių lizduose??Dešinėj aukštai,aukštai matai mažą namelį,į kurį veda tik status takelis ir daug daug laiptelių,ten gyvena šeima auginanti šešis berniukus,ir kaip lankiau juos paskutinįsyk radau ir septintąjį,kurį jie paėmė auginti mirus gimdymo metu mažylio mamai.
Koks vargas.Tėtis dirba vienas,mieste,mama viena su berniukais kalnuose,nuo kurių net nulipti sunku,šokolado plytelę kurią atnešiau,mama sulaužo po gabalėlį ir įkiša į riekelę duonos kiekvienam,jie nelabai nori valgyti vieną duoną, paaiškina man.Ir niekad nemačiau jos liūdnos,besiskundžiančios gyvenimu,ir berniukai visad linksmi.Šykart nelankysiu jų,keliauju tolyn,girdėjau apie nepaprastą vietelę,kurią žino tik vietiniai lombardai,mėginau tą pavadinimą surasti pačiame smulkiausiame vietos žemėlapyje - nebuvo.
Taigi keliauju, manau,kad rasiu.Už Capizzone dar geras kelio galas.Link S.Omobono Imagna, kelias atrodo vis siaurėja,čia reikia būti atidžiam,už vieno staigaus posūkio dešinėje visai nežymus siaurutis tiltas,tai čia ir reikia sukti,tik nei jokios rodyklės nei užrašo kurlink kelias veda.Tuoj už tiltelio kelias suka stačiai į kalnus,vis statyn ir aukštyn.Iš vienos pusės stati uola iš kitos - praraja, ir taip ilgai ilgai...
Kelias nėra siauras,juo važiuoja net autobusai,tačiau tik vietinių italų,kurie šią vietą akylai saugo nuo turistų.Pagaliau kelio praplatėjimas ir daug daug aikštelių mašinoms statyti,dabar jos visos tuščios.Stačioje kalno atšlaitėje - koplytėlė su Madonos skulptūrėle viduje,kairėje už kelių žingsnių statūs laiptai,einu toliau ir prieš mano akis atsiveria stebuklas.Didžiulė.milžiniška grota nutysusiais stalaktitais,varvanti sunkiais lašais, toli priekyje altorius,,o už jo valtis naturaliame kalno vidaus ežerėlyje.Čia visur šlapia ir gan šaltoka, tačiau vaizdas toks šiurpiai didingas,kad nejučia suklumpu prieš žvakių jūroje skendinčią Dievo Motinos statulėlę.MADONNA DELLA CORNABUSA.
Gvelfų ir ghibelinų kovos XV -XVI amžius,kraštas religingas,mylintis popiežių ir garbinantis Dievo Motiną buvo užpultas karaliaus kariaunos - gibelinų kurie žudė visus ką tik įtarė esant popiežiaus pusėje.Viena sena moteriškė turėjo namuose Madonos statulėlę ir dėl jos rizikavo būti nužudyta, taigi nutarė bėgti per kalnus nešina brangiąja statulėle.Užkopusi į tokį aukštį suprato,kad nepajėgs toliau jos nešti tai suradusi plyšį uoloje paslėpė ten statulėlę tikėdamasi sugryžti.Taip prabėgo ne vienas šimtas metų.Visi pamiršo ir gvelfus ir gibelinus ir jų kovas.Gyvenimas tekėjo savo vaga.Slėnyje gyveno mergaitė, visiška našlaitė,kurčia ir nebylė.
Turtingas ūkininkas pas kurį mergaitė ganė avis nesibodėjo jos skriausti žinodamas,kad mergaitė negalės pasiskūsti.Taip vieną rytą skaudžiai šeimininko apkulta mergaitė ginė avis vis aukštyn ir aukštyn, kuo toliau nuo slėnio ir piktojo šeimininko.Avims radus sodrios žolės,mergaitė ėmė brautis pro lianas ieškodama ramios vietelės skaudžiai paverkti,kaip staiga priekyje olos tamsoje pamatė ryškiai spindint Dievo Motinos atvaizdą.Mergaitė neteko žado,o Dievo Motina jai sako :"eik į slėnį ir pasakyk visiems ką tik sutiksi,kad tu čia mane radai","kaip aš tai padarysiu?-paklausė mergaitė,aš jug negaliu kalbėti.
"Nesirūpink,-atsakė jai, eik ir kalbėk.Mergaitė parginė avis į slėnį ir pirmam sutiktam kaimiečiui ėmė pasakoti ką mačius.Šis apstulbęs žiūrėjo į mergaitę kurią žinojo esant kurčnebylę.Vedini šio stebuklo susirinko slėnio gyventojai kalne ir, išvalę nuo augalų, rado šitą milžinišką grotą,o jos viduje medinę Dievo Motinos statulėlę.
Mergaitė išėjo į vienuolyną ir visą likusį gyvenimą nepaprastai gražiai giedojo garbindama MADONNA DELLA CORNABUSA. O kaimiečiai jau du šimtus metų susirenka čia giedoti ir melstis Dievo Motinos garbei ir visą tą laiką saugo ją nuo prašalaičių.Man reikėjo pragyventi tarp jų penkiolika metų,kad sužinočiau tą legendą ir aplankyčiau CORNABUSA.Tokia tai istorija ,o vieta išties nepaprasta ir verta aplankyti,ypač vidurvasary,kada slėnis ir miestai alpsta karščiu,Cornabusoje tada gera ir vėsu, širdis klajoja po kalnus o siela kyla aukštyn ir aukštyn...