Alantos kelias / Lietuva / Giedraičiai

Norintiems smagiai pasivažinėti ir pažiūrėti, kaip atrodo Lietuvos gyvenvietės bei kaimai, rekomenduočiau rinktis kelionę senuoju Molėtų plentu bei Alantos keliu. Kadangi dabar beveik visi keliautojai važiuoja naujuoju keliu (A 14), senasis Molėtų plentas (Nr. 172) beveik visada tuščias.

Kelią gali pastoti nebent maršrutiniai autobusai, kuriais keliauja vietos gyventojai. Kelias siauras ir gan vingiuotas, yra keletas kalnelių. Įvažiuoti į senąjį plentą galima iš karto už naujame kelyje esančių restoranų (posūkis į kairę).

Didesnės palei plentą esančios gyvenvietės – Paberžė bei Giedraičiai. Paberžė (tai nevienintelė gyvenvietė tokiu pavadinimu Lietuvoje) keliautojus pasitinka kapinėmis. Už jų yra 1932 m. pradžioje pastatyta neogotikinė raudonų plytų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Tik vėliau sužinojau, kad bažnyčios istorija labai įdomi – kažkada iš šios parapijos buvo iškelti keli kunigai vien todėl, kad norėjo laikyti pamaldas lietuvių kalba.

Gan baisokai atrodė keli pastatai, primenantys anksčiau buvusias administracines ar gamybines patalpas, kuriose dabar, atrodo, yra įrengti butai... Giedraičiai man labiau patinka. Tai jau tikras miestelis, kuris turi net savo mokyklą. Šalia yra Kiemento ežeras. Miestelio istorija tiesiogiai susijusi su kunigaikščių Giedraičių šeima. Įstabus faktas , kurį radau wikipedijoje - miestelio Šv. Baltramiejaus bažnyčios presbiterijos sienoje įmūryta jos fundatoriaus vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio širdis (!).

Beje, įspūdingai atrodo bažnyčios akmeninė varpinė. Toliau važiuojant dešinėje yra paminklas karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 m. Tarp Giedraičių ir Molėtų didesnių gyvenviečių nėra. Laukai. Pievos. Miškai tolumoje. „Ryžos“ karvutės ;). Ir gražus Luokesos ežeras.

Alantos kelias (Nr. 119) tikrai smagus, tik nesuklyskite Molėtuose sukdami į kairę – galite nuvažiuoti į Ukmergę ;) Tarp Molėtų ir Alantos kelyje labai daug kalnelių, kurie išsidėstę mažais atstumais. Nesvarumo būklė garantuota. Beje, jis labai siauras, jame yra keletas staigių posūkių, taigi reikėtų važiuoti atsargiai, kad nesusidurtumėte su taip pat smagiai priešais važiuojančia „fūra“.

Pati Alanta – maža gyvenvietė, tačiau jos istorija turtinga. Atrodo, kad joje pabuvojo daugelis Lietuvos nedraugų skirtingais istorijos laikotarpiais – švedai, prancūzai, rusai, vokiečiai... Gaila, kad tik vėliau sužinojau, jog netoli yra kažkoks piliakalnis, prie kurio kurtas filmas „Tadas Blinda“.

Alantoje yra išlikęs dvaras, o balti Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios bokštai matomi iš toli... Šiek tiek toliau už Alantos yra dar viena maža gyvenvietė – Skiemonys. Tolėliau kirtus sankryžą prasideda dar didesnis smagumas. Kelias iki Anykščių – tai viena aptrupėjusiais kraštais juosta , kuria eismas vyksta abiem pusėm.

Keliukas prastas, o jau vingių ten be galo daug. Kartais atrodo, kad tai ralio trasa, o ne kelias ;) Važiuojant pamatysite keletą gražių ežerų. Beje, kairėje pusėje esantis Duobo ežeras „prieina“ beveik prie važiuojamosios dalies, atrodo, kad pakrantė smėlėta, ten įrengtas mažas paplūdimys. Smagiai pasisukinėję Alantos keliu atvažiavome iki Jono Biliūno paminklo – Laimės žiburio. Jei niekada neskaitėte jo kūrinio „Laimės žiburys“, sunkiai suprasite, kas tai yra ;)

Taigi paskaitykite. Pamenu, kad mokyklinės ekskursijos metu mums liepė neatsisukant ir nekalbant užlipti iki Laimės žiburio, panorėti norą ir paliesti ranka šį paminką.. Nepamenu tada sugalvoto savo noro, taigi negaliu pasakyti, ar tai iš tiesų veikia... ;) Šį kartą vėl sugalvojau norą... Nusprendę, kad toliau nevažiuosime, grįžome atgal vingiuotu ir kalnuotu Alantos keliu, dar kartą aplankėme Giedraičius ir Paberžę ir, tikrąja to žodžio prasme, parplaukėme į Vilnių... :)

Paieška tinklalapyje