Peru–Bolivija

Turizmo agentūrai „Kauno Grūda“ vadovaujanti Birutė Kalkienė kasmet aplanko kokią nors egzotišką šalį. Kelionei į Pietų Ameriką, kurioje šių metų balandį viešėjo su nedidele lietuvių turistų grupe, buvo rengtasi net trejus metus. Keliautojai patys sudarė maršrutą ir pasirinko norimas aplankyti vietas. Didžiąją kelionės dalį, beveik tris savaites, bendraminčių keliautojų grupė praleido Peru, Bolivijoje – tris dienas. Pasak Birutės, šią kelionę galima pavadinti gyvenimo kelione – tokia ji buvo įspūdinga, įsimintina ir … kai kam brangi (apie 10 tūkst. litų). Tačiau išgirdus, kur lietuviai lankėsi ir ką pamatė, nejučiomis pagalvoji, kad kai kada verta pataupyti kelerius metus, kad išsipildytų daugelio metų svajonė.

Netoli ekvatoriaus, žemyno vakaruose, plytinti Peru valstybė – garsioji inkų žemė, dažnai vadinama „aukso ir kraujo imperija“, pasižymi gamtos įvairove ir unikaliais archeologiniais paminklais. Keliautojai iš Lietuvos čia ne tik pamatė unikaliausių pasaulio reginių, bet ir išbandė save ekstremaliose sąlygose: keliavo per smėlio dykumą, leidosi į giliausią tarpeklį, nakvojo, plaukiojo ir vaikščiojo po džiungles, maudėsi terminiuose šaltiniuose, kopė į Baltųjų Kordiljerų kalnus, aplankė garsųjį inkų miestą Maču Pikču ir kt.

Lietuviai čia atvyko balandžio pradžioje, t. y. ankstyvą rudenį pietų pusrutulyje. Oras keliauti buvo idealus. „Pastebėjome, kad šalis neatitiko kai kurių susidarytų stereotipų. Tikėjomės čia rasti daugiau skurdo ir nešvaros, tačiau kaimuose stebino švara, tvarka. Vietos gyventojai – dauguma indėnai, kasdien dėvi tautinius drabužius. Civilizacija čia dar nesunaikino tradicijų. Tiesa, jaunimas spalvingus drabužius dėvi tik kaimuose, – pasakojo p. Birutė. – Taip apsirengę jie atrodo įprastai ir natūraliai.“

„Peru yra kur kas turtingesnė nei Bolivija, kontrastas tarp šių šalių – milžiniškas,“ – sakė keliautojai. Į Peru atskridę lėktuvu iš Amsterdamo ir pernakvoję viešbutyje, toliau po šalį jie keliavo… autobusais. Ir tai buvo dar viena staigmena šioje šalyje. Tarp miestų važinėja privačių linijų autobusai. Jie atvažiuoja paimti turistų net į viešbučius. Autobusai lietuvius pribloškė komfortu: keleiviai čia maitinami, o savo sėdynes gali tiek atlošti, kad jos tampa tarsi lova, tad keliaudamas nepavargsti, naktį puikiai išsimiegi, nereikia viešbučių. „Tai itin patogu, kai reikėdavo važiuoti didesnius atstumus tarp kelionės punktų. Bilietų kainos tokios pat, kaip Lietuvoje,“ – pasakojo Birutė Kalkienė, tad automobilių nuomoti tiesiog neverta.“

Kelionės pradžioje iš Peru sostinės Limos lietuviai pirmiausia nuvyko prie Ramiojo vandenyno, į Parakas (Paracas) kurortą, kur trumpai pailsėję greitaeigiu kateriu aplankė Ballestas salas, dėl daugybės čia besiveisiančių gyvūnų vadinamas mažaisiais Galapagais. Per 20 eurų kainavusią 2 val. išvyką keliautojai stebėjo jūrų liūtus, pingvinus, flamingus, pelikanus, kormoranus ir daugybę kitų paukščių. Pakeliui į salas praplaukė ir išvydo mistiškąjį „Candelabro“, žvakidę primenantį milžinišką piešinį ant uolų. Iki šiol niekas nesugebėjo nustatyti, kas, kada ir kodėl išraižė šį ženklą.

Nuo kurortinio Parakas miestelio netoli iki Ikos (Ica) miesto, kuriame įkurtas įspūdingas senųjų Peru civilizacijų muziejus. Kitas sustojimas – Naska (Nazca). Į jį kelias vedė per dykumą, įspūdingo dydžio balto smėlio kopas, Uakačinos (Huacachina) oazę. Keliautojai apžiūrėjo ir garsiąsias Čaučilijos (Chauchilla) kapines – senųjų civilizacijų laidojimo vietą, kurioje mirusieji dėl tam tikrų klimato sąlygų mumifikuodavosi. Sunku buvo patikėti, kad smėlyje sėdintiems išdžiūvusiems kūnams jau daugiau kaip tūkstantis metų. Naskoje lietuviai praleido visą dieną dėl dar vienos šios vietos įžymybės – vadinamųjų Naskos linijų. Šios keistos linijos, atkartojančios gyvūnų, paukščių, vabzdžių, gėlių ar geometrinių figūrų piešinius Peru dykumoje, vadinamos didžiausia pasaulio paslaptimi. Jos buvo rastos, tiksliau pastebėtos iš lėktuvo, tik XX a. viduryje. Nustatyta, kad jų sukūrimo data apie 350 m. po Kr. Šimtai šių piešinių, kurių linijos yra tik kelių centimetrų gylio, sudaro net 450 kv. km plotą, todėl jas norintys pamatyti turistai skraidinami nedideliais lėktuvėliais (po 3–5 žmones). Tokia pusvalandžio ekskursija kainuoja 25–35 eurus. Skrendama rytą arba vakare, kai ilgesni šešėliai ir šios linijos geriau išryškėja.

Iš Naskos lietuviai visą naktį važiavo autobusu į už 500 km esantį Arequipa (Arekipą) – Baltąjį miestą, taip vadinamą dėl šviesios vulkaninės uolienos, iš kurios čia pastatyti namai ir bažnyčios. Šis šviesus ir jaukus miestas stūkso 2325 m aukštyje, kalnuotoje vakarinių Andų dykumoje. Tai miestas, kuriame kiekvieną dieną vyksta žemės drebėjimai, tačiau daugelio jų žmonės nepajunta. Čia turistai aplankė jau pora dešimtmečių lankytojams atvirą Santa Katalinos moterų vienuolyną (stovintį nuo XVI a.), katedrą, senąją miesto dalį. Pernakvoję viešbutyje leidosi kelionėn Kolkos (Colca) kanjono Anduose link. Ši kelionė iš keliautojų pareikalavo daug jėgų ir fizinės ištvermės. „Peru – kalnų šalis, tad tenka susitaikyti su 3000–4500 m aukščiu, kur mums, lygumų gyventojams, atsiranda įvairių negalavimų – skauda galvą, užgula nosį, kai ką pykina,“ – sakė Birutė Kalkienė. Kadangi teko įveikti 4910 m aukščio perėją, reikėjo po truputį aklimatizuotis. Kelionė po Andų kalnus truko tris dienas. Keliautojai nusileido pėsčiomis į įspūdingąjį Kolkos kanjoną (dukart gilesnį už Didįjį kanjoną, JAV). Į jį vieniems turistams keliauti draudžiama, reikia užsisakyti kelionę su palydovu vienoje iš turizmo agentūrų. Taip užtikrinamas turistų saugumas. Lietuviai į kanjoną leidosi 3,5 valandos (pakilti prireikė 4 valandų). Kanjono apačioje keliautojai grožėjosi įspūdinga oaze su augančiomis palmėmis. Čia nepučia jokie vėjai, tad oras labai įkaista. Palei Kolkos upę keliautojai važiavo keliasdešimt kilometrų ir grožėjosi kraštovaizdžiu. Čia neįtikėtiname aukštyje išplėtota terasinė žemdirbystė, auginamos bulvės, kukurūzai, grūdinės kultūros. Anduose keliautojai grožėjosi ir didingų kalnų paukščių kondorų skrydžiais virš uolų.

Titikakos turtai

Iš Arekipos turistų maršrutas vedė Puno link. Puno miestas (didžiausias administracinis centras Peru prie Titikakos (Titicaca) ežero), iš kurio prasideda kelionės laiveliais po garsųjį Titikakos ežerą. Tai didžiausias gėlavandenis ežeras Pietų Amerikoje. Jis tikrai įspūdingas: ilgis – 195 km, plotis kai kur – iki 65 km, didžiausias gylis – 304 m. Nors ežeras telkšo kiek daugiau nei 3800 m aukštyje ir klimato sąlygos čia gana atšiaurios (dienomis oras įšildavo ir iki 16 laipsnių šilumos, tačiau naktys buvo šaltokos, apie 0), tačiau net žiemą ežeras neužšąla. Didžiulį įspūdį keliautojams paliko jo sodriai mėlyna spalva baltuojančių Kordiljerų viršūnių fone. Inkai, kurių kultūra čia klestėjo XV a., manė, kad ežere gyvena dievas Virakoča, vadino ežerą šventu. Andų mituose bylojama, kad tai žmonių civilizacijos gimtinė. Ežero viduryje esančios salos vadinamos Saulės ir Mėnulio vardais. Manoma, kad inkų kultūra kilusi iš Saulės salos, kurioje gyvenęs inkų imperatorius. Vietos žmonės pasakoja, kad Saulės dievas pasiuntęs į šią salą savo dukterį ir sūnų, kad jie išmokytų žmones žemdirbystės, audimo meno. Tačiau ežeras garsus ir dėl jame nuo seniausių laikų ant plaukiojančių Uros salų gyvenančių indėnų, savo kaimelius statančių iš čia augančių viksvameldžių (totorų). Kiekvieną jų gyvenamą salą sudaro stipriai surišti maždaug 1–1,2 m storio totorų ryšuliai. Šiuos savotiškus plaustus indėnai nuolat atnaujina, viršuje klodami vis naujus nendrių ryšulius, kad sala nesupūtų ir nenugrimztų. Be to, tokia sala pritvirtinama prie dugne įkaltų polių. Tokių salų ežere – daugiau kaip 20. Kai kuriose jų be lūšnų dar yra net bažnytėlių, mokyklų. Vietos valdžia remia šią unikalią bendruomenę, tad kiekviena šeima čia turi ir šiuolaikinės energijos šaltinį – saulės baterijas. Kelios salos skirtos turistams, kuriose indėnų vaikai pašoka, padainuoja, siūlo nusipirkti vietos suvenyrų. Šiose salose gyvenantys indėnai, kadaise uros, dabar jų tradicijas saugantys ir tęsiantys aimarai, – savotiški atsiskyrėliai, jie visą gyvenimą praleidžia šiose salose ir dauguma neturi net asmens dokumentų. Totoros labai svarbios šių žmonių gyvenime, jos naudojamos maistui, iš jų statomi namukai bei pačios salos, valtys, vadinamos balzomis (balsas). Beje, jomis mielai plukdomi ir turistai. Tačiau šiai unikaliai bendruomenei gręsia pavojus, nes dėl taršos nyksta totorų sąžalynai. Lietuviai aplankė ir natūralią Titikakos ežero Takilės (Taquile) salą, kur iki šiol gyva vyrų mezgimo tradicija. Turistams siūloma ir daugiau maršrutų, galima netgi nakvoti tokioje saloje, apsistojant vietinių gyventojų šeimoje.

Bolivija: Tiahuanakas

Kadangi Titikakos ežeras telkšo tarp Peru ir Bolivijos, lietuviai nepraleido progos aplankyti ir šią Pietų Amerikos valstybę. Keliautojai nuvyko į Kopakabaną (Copacabana), ant ežero kranto įsikūrusį Bolivijos kurortą. Čia apžiūrėjo įspūdingą bažnyčią, Kalvarijų kalną, senovinę observatoriją, aplankė jau minėtą Saulės salą, o paskui per Andų plynaukštę patraukė į sostinę La Pasą (La Paz). Didžiulis miestas, nustebinęs aukščių skirtumais, įsikūręs 3100–4100 m aukštyje, buvo tik tarpinė stotelė į Tiahuanaką (Tiahuanaco, tariama Tiauanaco) – įspūdingą miestą-šventyklą (dabar Pasaulio paveldo paminklą), stovintį netoli (už 21 km) Titikakos ežero. Griuvėsiais tapusi gyvenvietė, manoma, buvo pastatyta maždaug 400 m. prieš Kr., o apleista X m.e. a. Iki šiol nežinomos jos išnykimo priežastys. Mokslininkai iki šiol svarsto, ar tai buvo miestas, ar šventykla, ar apeigų vieta. Kadangi žemė aplink nederlinga, manoma, kad tai galėjo būti tik apeigų vieta. Dideliame kieme, savotiškoje observatorijoje, stovi dvi masyvios Tiahuanako dievybės skulptūros, įspūdingi 3 m aukščio Saulės vartai iš vientisos uolos ir kiti statiniai. Daugeliui indėnų ši vieta – visatos centras, kurio valdovas yra Kon Tikis Virakoča. Praeities mįsles čia bandė spėti ir garsusis keliautojas Turas Hejerdalas, lyginęs šią vietą su Velykų salomis Ramiajame vandenyne.

Peru įžymybės: Kuskas ir Maču Pikču

Toliau savo kelionę lietuviai tęsė grįžę į Peru. Iš Puno jie išvyko į garsųjį Kusko (Cusco) miestą, buvusią inkų imperijos sostinę ir religinį centrą. „Keliavome pagal sudarytą turistinę programą, su vietos gidu, todėl daug pamatėme ir sužinojome,“ – pasakojo „Grūdos“ vadovė. „Kuskas yra ypatinga vieta, turinti savo aurą,“ – dalijosi įspūdžiais keliautojai, o jį supančiame slėnyje – daugybė inkams šventų vietų. Keliautojai čia išvydo tai, ko nespėjo sugriauti kolonizatoriai, kas mena prieš 500 metų buvusią inkų imperijos galybę.

„Maču Pikču (Machu Picchu) – didžiausias Peru turistų traukos centras, todėl kelione į šį inkų stebuklą reikia pasirūpinti iš anksto,“ – sakė Birutė. Nuo Kusko iki vadinamojo kalnų kelio pradžios į Maču Pikču nutiestas geležinkelis. Traukiniu kelionė trunka keturias valandas. Likusius kilometrus kalnų keliais tenka įveikti pėsčiomis. Turistai šiame maršrute griežtai kontroliuojami, skaičiuojami net pagal pasus. Šiai kelionei turistai skyrė dvi dienas. Žygeiviai nakvojo kalnų trobelėje, o labai anksti rytą išsirengė paslaptingojo miesto link. „Labai bijojome nusivilti jį pamatę, kaip dažnai būna kalbant apie įžymybes,“ – sakė B. Kalkienė, tačiau saulei tekant išvydę didingąjį inkų miestą keliautojai neabejojo, kad tai buvo visos jų kelionės viršūnė. 2500 m aukštyje prieš 700 metų statytą inkų miestą iš trijų pusių juosia gilus Urubambos upės kanjonas. Šį miestą tyrinėdamas aplinkines vietoves surado Jeilio universiteto profesorius Hiramas Binghamas 1911 m. Sutiktas valstietis pasišovė parodyti griuvėsius ant gretimo kalno, vadinamo Maču Pikču, arba senąja viršūne. Miesto griuvėsiai buvo apaugę mišku, tik nuvalius augaliją atsivėrė tikrasis vaizdas – akmeninių namų, rūmų, šventyklų, aikščių liekanos. Įspūdingiausi čia kulto statiniai. Sunku ir įsivaizduoti, kaip didžiuliai akmens luistai buvo atgabenti į tokį aukštį ir kokia buvo senoji statybos kultūra, jei visa tai pastatyta nenaudojant skiedinio, o tarp akmens plytų negalėtum įkišti net popieriaus lapo. Niekas tiksliai nežino, kodėl buvo pastatytas šis miestas. Kadangi vieta nuošali, spėjama, kad tai buvo priebėga vienam iš inkų valdovų.

Išvydę unikaliuosius Peru paveldo paminklus, keliautojai ryžosi nukakti į visai kitą Peru kampelį – Amazonės džiungles. Ar galėtum atsispirt tokiam nuotykiui, sukorus tokį kelią iš Lietuvos? Slėpiningi pusiaujo Amazonės baseino miškai sudaro net 60 proc. šalies teritorijos. Iš Kusko keliautojai skrido lėktuvu iki Puerto Maldonado. Dvi naktis lietuviai gyveno džiuglių lodžijoje, iš kur plaukė laiveliais Rio Madrės upe stebėti miško ir gyvūnų.

Amazonės džiunglės

„Gamtos įvairovė džiunglėse mus tiesiog pribloškė. Augalų rūšių įvairovę ir formas galėjome įvertinti savo akimis: tai ir lianos, ir įspūdingos ore kabančios pridėtinės medžių šaknys, neregėti vaisiai. Iš visų pusių sklindantys garsai liudijo, kad ir gyvūnų įvairovė čia nemažesnė, vėliau ir patys tai pamatėme. Kartu su vietiniu vedliu, puikiai pažįstančiu džiungles, plaukėme į salą stebėti beždžionių, kurios nebijo žmogaus ir leidžia stebėti save per ištiestos rankos atstumą. Plaukdami matėme saulėje besišildančius kaimanus bei vėžlius. Teko ir pėsčiomis pasivaikščioti po džiungles - prie ežero grožėjomės didžiausių pasaulyje papūgų arų skrydžiais, kolibriais bei kitais spalvingais paukščiais. Vienas iš įspūdingiausių nuotykių džiunglėse buvo piranijų gaudymas, o sužvejotos žuvys buvo patiektos vakarienei. Džiunglėse nesijauti saugus, čia supranti, ką reiškia posakis „laukinė gamta”, juolab kad kai kuriems teko susidurti ir su gyvatėmis ar pamatyti prasėlinusios pumos pėdsakus “ – pasakojo keliautojai.

Baltieji Kordiljerai

Lėktuvu turistai grįžo į Limą, o iš čia autobusu keliavo į Uarazą (Huaraz), miestą, įsikūrusį 3091 m aukštyje. „Nors palikdami džiungles apgailestavome, tačiau čia pamatėme ne mažiau įspūdingą gamtovaizdį – Baltuosius Kordiljerus, užbūrusius blizgančiomis kalnų viršūnėmis (aukštis – per 6000 m). Pasivaikščiojimas po sniegynus paliko neišdildomą įspūdį, o grupėje buvo žmonių, kurie įkopė net į 5200 m aukštį. Uaraze yra nemažai pasivaikščiojimo po kalnus maršrutų, kuriuos galima pasirinkti atsižvelgiant į fizinį pasirengimą, turistams siūlomi autobusiukai, žirgai ir kt. Šiuose kalnuose galėjome pasigrožėti vienu rečiausių pasaulio augalų – Puya raimondii. Tai bromelija, užauginanti didžiausią pasaulyje žiedyną, kuris būna 2-3 kartus aukštesnis už žmogų. Taip pat aplankėme vienos iš seniausių kultūrų egzitavusių dabartinės Peru teritorijoje, Čavino kultūros (1200-300 m. pr. Kr.) religinį centrą su iki šiol išlikusiomis pastatų dalimis bei akmeninių sienų raižiniais,“ – dalijosi įspūdžiais keliautojai.

Truchiljo

Kelionės pabaigoje grupė aplankė netoli Ramiojo vandenyno esantį Truchiljo (Trujillo) miestą. Tai vienas iš didžiausių Peru miestų, kurio kolonijinių laikų senamiestis gražus ir labai spalvingas, bet ne jis buvo pagrindinis kelionės į šį Peru regioną tikslas. Netoli šio miesto išlikę dviejų dar prieš inkus klestėjusių kultūrų statiniai. Čia, kaip ir Egipte ar Meksikoje, galime išvysti piramidžių, kurias statė močika kultūros (klestėjusios 200–600 m. po Kr.) atstovai. Įspūdingos savo dydžiu, sienų ornamentais ir spalvingumu Saulės, Mėnulio, Smaragdo ir Drakono piramidės buvo ritualinių apeigų, žmonių aukojimo vietos, jose laidodavo mirusius, gyvendavo žyniai.

Kitas įspūdingas objektas – Čan Čano (Chan Chan) miesto griuvėsiai, Čimu (1000–1450 m. po Kr.) kultūros sostinė, kurioje galėjo gyventi apie 60 000 žmonių. Miestas, išsidėstęs dvidešimtyje kvadratinių kilometrų, yra didžiausias ikikolumbinėje Peru. Dalis šio miesto restauruota, todėl vaikštinėjant po jį galima nepaprastai stipriai pajusti buvusią senovės civilizacijos didybę.

Šaltinis: "Kelionių Magija" 2004 Nr.8 (49)